- Kas jums su Ramune yra Vasario 14-oji? – pasiteiravau V.V.Landsbergio. – Mums kiekviena diena kaip šventė, net ir vasario 14-oji.
- Meilė dabar ir anksčiau. Ar ji kinta žvelgiant į šiandieninę visuomenę? – Meilė ir dabar, ir anksčiau tokia pati – paukštelis, pamatęs paukštytę gieda, čiulba, plunksnas demonstruoja, kedena. O paskui kedenimas baigiasi, reikia lizdu rūpintis ir sliekus nešt. Bet visad būna gegužiukų, kuriems miško tradicijos nė motais. O jei rimtai, tai per daug šnekame ir plepame apie tai. Antai brolių Juškų surinktuose lietuviškų dainų apie meilę tomuose pats žodis „meilė“ nėra paminėtas nė karto. Meilė yra viskas, net ir neapykanta. O tikra meilė prasideda nuo meilės sau (ne egoistiškos, o pagarbos sau – savo kūnui, mintims, žodžiams, nuo savęs saugojimo ir tausojimo) – tik tuomet galima mylėt ir ką nors kita.
- Ar turite su Ramune meilės dainą? – Tyla. Gaila, kad per koncertus negalim jos padainuoti.
- Romansai – gana dviprasmiškas žanras. Kaip žmonės jį priima? – Įvairiai priima, dažniausiai tai priklauso nuo klausytojo asmeninių savybių – jautresni verkia, sako – „taip, taip ir buvo“. Arba – „taip jai ir reikia... Pati kalta (-as)“. O humoro jausmo nestokojantys supranta, kad ten su žiaurumais stipriai persistengta, kad tai viso labo žiaurumo parodija – tokiems klausytojams dainuoti romansus lengviausia.
– Daugiau juoko ar liūdesio ašarų jūsų „Žiauriai gražūs romansai“ koncertuose? – Geriausia, kai pavyksta pereiti plonu lynu nenukrintant nei į liūdesio, nei į pašaipos pusę.
Romansai – tai apie jausmus. Apie žiaurius ir nelabai. Lietuviai kitąsyk ir beturi tik jausmus, tad romansai yra visiems suprantamas, svaigus ir emocingas pasijuokimas iš savęs, iš nesugebėjimo atleisti, nebeteisti. O juos dainuojant pasąmonėje gali įvykti ir teigiamų poslinkių, kai visa salė kikena iš tokio buduliško jausmingumo.
- Kaip radosi „Žiauriai gražūs romansai“ su Ramune? – Juos atradome su „Ratilio“ ansambliu ir smarkiąja vadove Zita Kelmickaite, kai per etnografines ekspedicijas prisirinkdavome šiurpokų dainuškų, netinkamų tautosakos archyvams, ir supratome, kad tos dainos „veža“ savo kvailumu. Paskui su Ramune tik prisiminėm senus gerus ratiliokų laikų koncertus ir ėmėme tuos romansus dainuoti bardų scenose.
- Ar išgirsime naujų, dar negirdėtų romansų jūsų koncerte vasario 14-ąją Kaune? – Romanso sąvoka labai plati – be žiauriųjų romansų, yra ir normaliųjų, literatūrinių. Bus ir pastarųjų, gal ir naujų. Juk kartais net ir liaudies daina, perdainuota su gitara, pavirsta romansu.
- Meilė turi daug vardų – kiekvienas ją supranta skirtingai. Ar jau atradote žiauriai gražų jos pavadinimą? – Visa bėda, kad esu neišmanus ir nieko apie tą jausmą neišmanau; daug geriau meilės jausmą nutuokia kuoktelėjęs kolega Rudnosiukas, dažnai lydintis mudu su Ramune įvairiose koncertinėse klajonėse.
Rudnosiuko vedybos
Ėjo kartą Rudnosiukas mišku ir ūmai pajuto, kad laikas įsimylėti. Žiūri – pamiškėj ganosi ožka, tai ėmė ją ir įsimylėjo. Nuskynė puokštę ramunių, priėjo ir murkia: – Imk, nes aš tave žiauriai įsimylėjau.
Ožka sužiaumojo gėles ir mykia: „Nu… neblogos! Ko dar?“
– Ožka, tekėk už manęs! – neištvėrė Rudnosiukas.
– O kaip tai daroma? – sušlamėjo antakiais toji. – Aš dar niekad nesu tekėjusi, o tamsta nepaaiškinai, kaip tai daryti.
– Aš irgi pirmąsyk tai darau. Gal... šokim abu į upę, aš plauksiu pirmas, o tu tekėk už manęs.
– Hmmm, – susimąstė ožka. – O kodėl tu negalėtum už manęs tekėti? Nejau nori, kad makaluočiausi kažkur užpakalyje?
– Ne, ne, – net suprakaitavo Rudnosiukas, – apie jokius užpakalius negali būti nė šnekos!
– Tuomet nebesuprantu, apie ką mudu? – gūžtelėjo ragais ožka.
– Pala pala, tuoj – sugalvosim ką nors... Jau! Galima aš tave vesiu!
– Tu mane? – ožka ir vėl ėmė ožiuotis. – Prisiriši už grandinės ir vesi it karvę! Na jau ne... Rinkis vieną iš dviejų: arba tu teki už manęs, arba aš vedu tave. Ir šoko upėn su visais drabužiais.
– Gerai, – atsiduso Rudnosius, šoko iš paskos ir ištekėjo už ožkos. Plaukė plaukė, tekėjo tekėjo... Galiausiai tekėti už ožkos nusibodo. Išlipo į krantą ir nusipurtė vandenis. O ožka nieko net nepastebėjo – nuplaukė sau pūškuodama it koks garlaivis. O Rudnosiukas pasuko namo.
Daugiau niekad netekėsiu už ožkų, – kaleno dantimis: – Arba vesiu, arba taip ir liksiu nevedęs. Grįžo namo – žiūri: tupi vidury kiemo boružė ir grąžo taškuotus sparnelius.
– Rudnosiuk, vesk mane! Ir kuo greičiau!
– Kur vesti?
– Namo.
– O kur tavo namai?
– Liepos viršūnėje... . Rudnosiukas pasisodino boružę ant peties ir užkopė į liepos viršūnę.
– Ačiū, – padėkojo boružė, pakštelėjo į žandą ir nuzvimbė dievop. O Rudnosius grįžo namo ir krito lovon.
– Pagaliau ir aš sužinojau, ką reiškia sėkmingos vedybos, – dar suvapėjo prieš miegą.
