XIII
1
Vytautas Kernagis: „Aš dažnai savęs klausiu: vardan ko tu, Kernagi, eini į sceną? Man scena – ne tikslas, o priemonė. Priemonė kalbėtis su žiūrovu. Priklausau senajai romantikų kartai, kuri vis dar tebetiki gėrio, grožio ir, kas juokingiausia, meilės idealais. Ir tikėjo tuo net sunkiausiais metais. „Ar tu atgimei?“ – tarsi užduoda klausimą laikmetis. Bet aš juk nebuvau numiręs! Kitas dalykas, kad privalai nuolat keisti formą. Taip, kaip keičiasi rūbų mados. Platėjančios kelnės šiandien atrodo juokingai. Staigus formos pakeitimas nėra toks jau... staigus. Tai ilgai bręsta manyje. Dar viena (iš daugelio) problemų, kuri nuolat kamuoja mane: „Stilius ar kartojimasis?“ Sako – kartojiesi. O galbūt tai mano stilius? Kažkodėl gaji nuomonė, kad rimtas, skaudus kūrinys yra sunkiai kuriamas, todėl geras. O linksmas, šmaikštus – tai lengva ir šiaip sau. Taip gali teigti žmogus, niekad nieko linksmo nesukūręs. Bet, patikėkit, sukurti linksmą, šmaikštų kūrinį nėra paprasta. Džiugesį sunku pagauti ir užfiksuoti, nes jis trunka tik akimirksnį. Čia kalbu tiems, kurie skeptiškai šyptelės Kernagiui, grįžtančiam į kabaretą. Svarbu ne tik ką darai, bet ir kaip.“
Šitai kalbėta 1989 metų sausį, kai Dainos teatro plokštelė „Povo link“ buvo pripažinta geriausia metų plokštele, o grupė ruošė programą „Tas beprotiškas kabaretas“.
1988 metais Dainos teatras buvo pakviestas koncertuoti pirmajame „Mis Lietuva“ grožio konkurse. Kaip tokiame renginyje elgtis vienintelei Dainos teatro moteriai? Ilona Balsytė net susidrovėjo – negi puošis ir konkuruos su tom visom „mis“? Būtų kvaila. Mintį pakišo Vytautas Kernagis – reikia elgtis priešingai – atrodyti bjauriai. Balsytė prisimena: „Kaip tik tada buvo populiarus žodis „stagnacija“, viskas buvo taip ir rūšiuojama: čia, atseit, stagnacija, o čia perestroika. Vytas sako: ir būk Mis Stagnacija tarp šitų gražuolių.“
Dalia Kernagienė gavo užduotį aprengti tokią nematytą būtybę. Paaukojo jai seną savo mamos išeiginę suknelę su pablizgėjimais. Basutes gavo baltas, lakuotas, su platformom ir aukštais storais kulnais – tokį apavą Balsytė tik vaikystėje buvo regėjusi. Baisus perukas, ryškus makiažas. Balsytei patiko vaidinti baisuokles.
Ilona Balsytė: „Užsidėjau stormenis: pilvas, užpakalis... Mis Stagnacija turėjo būti vienkartinis personažas – tai progai, tam gražuolių konkursui, bet ji mums taip pasisekė, kad Vytas nusprendė daryti programą, kur Mis Stagnacija būtų vedėja. Kokius dvejus metus gyvavo Mis Stagnacija. Visi ją žinojo. Balsytės nebeliko. O aš jau buvau susižadėjusi, ir mano vyro giminėms pasakė: žinot, ta aktorė Balsytė – ta, kuri Mis Stagnacija... Oi, sako, tai labai sena – virš keturiasdešimt! Ir tokia stora... Man tada buvo dvidešimt ketveri.
Vytas svarstė, kodėl visiems patinka Mis Stagnacija. Vyrams – dėl to, kad juokinga. Moterims – nes kiekviena šalia jos yra gražuolė.“
Programa, kurią vedė Mis Stagnacija, vadinosi „Tas beprotiškas kabaretas“. Dainos teatras palengva virto kabaretu, net ir kūrinius tuos pačius grojo: „Kaip gražu miške“, „Saugok sveikatą“, „Kolorado vabalus“, Danieliaus Dolskio repertuarą. „Grojom tuos visus Kernagio šlagerius, kad žmonės būtų patenkinti. Bet mes kitaip grodavom ir jau atvirai nelįsdavom į užpakalį žiūrovams“, – tikina Andrius Kulikauskas.
Mis Stagnacija vesdavo pirmąją programos dalį. Kitoje pasirodydavo Seselė Siaubas. Neva drovi, kalba tyliai ir susinepatoginusi vis kartoja: „Siaubas...“ Todėl jos įžanga skambėjo taip: „Labas vakaras... Siaubas... Šiandien jums koncertuoja... Siaubas...“ Publika juokiasi, dar nežinodama, kad tą vakarą jiems koncertuos beprotnamio pacientai. Tą programos dalį Dainos teatro artistai atlikdavo vilkėdami senas pižamas, apsiavę numintomis šlepetėmis. Drovioji Seselė Siaubas pristato komandą, nusisuka išeiti ir... Šį kartą Kernagis sugalvojo parodyti tai, ko Lietuvos žiūrovai dar neregėję – apatines kelnaites. Aktorei tokia idėja pasirodė baisesnė nei koncertas grožio konkurse.
Ilona Balsytė: „Aš ilgai priešinausi. Ir galų gale kaip atrodžiau: stoviu scenos priekyje su baltu kyku, baltu sijonuku, baltomis kojinėmis, o nusisuku – ir pasirodo, kad aš ne su sijonu, o su prijuoste, nes matosi baltos mezginiuotos kelnaitės, daug daug daug raukinių, o kojinės su gumom prisegtos. Tada, kai nei scenoje, nei ekrane nebuvo jokios erotikos, galėjo atrodyti, kad išėjai į sceną pliku užpakaliu. Kaip aš bijojau! Kai kuriose salėse žiūrovai net subaubdavo iš nuostabos. O aš, kad jau ryžausi tokiam vaizdui, darydavau jį žavingai – pranešu apie kūrinį ir sakau: „Ai, grokite“, tada apsisuku išeiti. Po to gi ir ligoniai mane apžiūri, pastebi. Žodžiu, dūkdavom.“
Režisierius Kernagis pasiūlė Seselei Siaubui dainuoti kokią nors pačią primityviausią dainą.
Ilona Balsytė: O aš sakau: septintoj klasėj dainavau su gitara:
Krinta lapai ant negyvos žemės,
vėjas blaško krintančius lapus,
savo meilę tau aš patikėjau,
ir gyvenimas kaip vanduo sraunus...
Visas Dainos teatras per repeticiją mirė iš juoko. O per koncertą žmonės graudindavosi, paskui ateidavo, prašydavo žodžių. Dažnai mes su savo juokais prašaudavom. Mums juokinga, o žmonės klausydami apsiverkia. Kernagis paskui sakė: vadinasi, jiems to reikia. Jis irgi panašią dainavo ir sakė: pamatysit, bus topas. Ir buvo. Jis su ironija bandė dainuoti:
Bet nežinojai tu, mieliausia,
kad tavo kapą dengs lapų auksas...
Ištirpsta sniegas...
Žmonėms to reikia! Irgi prašydavo žodžių – ateidavo po koncerto ir sakydavo: „Ar galite nurašyti žodžius?“ Atsimenu, kad esu rašiusi kažkam. Kernagis, aišku, nerašydavo.“
2
Beprotiškam kabaretui Kernagis sukūrė dainą, kurios idėja jam atrodė labai sąmojinga. Ilona Balsytė atsimena, kaip jis „ateina ir sako: turiu genialią idėją – „Mūsų dienos kaip šventė“ padarysim kaip valsą, bus labai juokinga. Bepročiai dainuos: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios...“ Visas Dainos teatras repetuojam ir smaginamės: koks prikolas bus!“
Ir Kernagis smaginosi, eiliuodamas bepročių džiaugsmą sovietijoje:
Čia aš gimiau, čia jaučiu
Metų prasmingą lėkimą,
Čia su visais dainavau
Apie beprasmį likimą.
Dar dainavau apie tai,
Kad ir Kalėdų eglutę
Myliu labiau už bet ką!
Toks jau esu aš truputį.
Pataiso: „Toks keistas esu gal truputį.“ Ir taip toliau. O priedainis – iš Salomėjos Nėries: „Mūsų dienos kaip šventė...“
Tai, Kernagio nuomone, turėjo būti „pokštas su truputėliu ironijos“. Bet nenuspėjami dainų likimai. Ėmę dainuoti, artistai pajuto, kad publikai nejuokinga – jai gera klausytis tos dainos. Koncertas po koncerto, ir bepročiams su pižamomis teko savo ironiją slėpti, Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“ ėmė virsti džiaugsmo himnu. Išdykaujant surašytus žodžius – ne vien priedainį – tūkstančiai žmonių dainuoja visiškai rimtai, apimti palaimos:
Čia aš gimiau ir jaučiau metų prasmingą lėkimą,
Čia su visais dainavau, koks aš gražus ir laimingas.
Skamba oi skamba šilai nuo mūsų meilės ir juoko,
Jei kam liūdna labai, būtinai atvažiuokite čia...
2003 metais daina „Mūsų dienos kaip šventė“ buvo įrašyta į Pasaulio lietuvių dainų šventės programą ir pats Kernagis be jokios ironijos traukė su visais chorais: „koks aš gražus ir laimingas“. Savo pokštą jam teko džiugiai dainuoti labai daug kartų ir įvairiausiomis progomis. Pavyzdžiui, 2006 metų gruodį, kai „Siemens“ arenoje buvo minima Tarptautinė savanorių diena, “Mūsų dienos kaip šventė“ dainavimas, – rašo laikraštis, – tapo vakaro kulminacija ir netgi buvo pasiektas Lietuvos rekordas: uždaroje patalpoje kartu su Kernagiu dainą „plėšė“ 6 717 žmonių.“ Tai jau tikrai „metų prasmingas lėkimas“.
Tačiau tada, 1989-aisiais, vos sukūręs tą dainą, Vytautas Kernagis ją atsargiai įkomponavo į programos vidurį, mat finalui palikdavo garantuotus šlagerius: „Santechniką iš Ukmergės“, „Kaip gražu miške“, „Kolorado vabalus“. Ilona Balsytė įsidėmėjo: „Kernagis sakydavo, kad pabaigti reikia su tom pačiom dainom, jas visada gerai priima, nes ką žinai – gal programa ne taip gerai pasiseks, o tos dainos vis tiek tiks. Keista – jis novatoriškai sukuria kokį nors unikalų dalyką, tokių gerų nesąmonių prigalvodavo ir čia pat sako: ne, nerizikuokim. Ir vėliausios Dainos teatro programos visur baigiasi „Kaip gražu miške“. Dėl visa pikta.“
3
Jau ir Atgimimas Lietuvoje prasidėjo, o Kernagio Dainos teatras linksmina senomis kabareto programos dainomis? Nuo 1987 metų per Lietuvą keliavo Roko maršai, sumanyti grupės „Antis“ vadovo ir solisto Algirdo Kaušpėdo. Rokas atvirose erdvėse buvo tarsi artėjančių Sąjūdžio mitingų pranašas. Kernagis „Antį“ ir jaunučio Andriaus Mamontovo „Foje“ išgirdo gerokai anksčiau – festivalyje „Lituanika 86“, ir padarė išvadą: „Tie, kurių dainos ir muzika visiškai netiko šokti, bet vertė mąstyti, sulaukė didžiausio dėmesio. Iš visų festivalio grupių man įdomiausios buvo VISI „Foje“ ir kauniečių „Antis“, dalyvavusios „Anonso“ koncerte. Aš už tokį eksperimentą, už tokį individualų požiūrį, už asmenybę estradoje.“ Taip artistas kalbėjo interviu, skirtame Dainos teatrui, bet, minėdamas „Antį“ ir „Foje“, jis tarsi rinko bendraminčių kompaniją. Kaip tik šios trys grupės 1986 metais ir buvo įamžintos Artūro Pozdniakovo muzikiniame klipų filme „Kažkas atsitiko“. Tik Kernagis su savo „Kaip gražu miške“ ir „Santechniku iš Ukmergės“, įspraustas į atvirai suvaidintą retro stilistiką, atrodo tarsi koks senovės reliktas, muziejinė keistenybė, o „Antis“ ir „Foje“, nufilmuoti realaus koncerto Kalnų parke metu, kur jų klausosi jauna publika, skamba kaip laisvėjimo šaukliai, gražiausios visuomenės dalies žadintojai. „Man gaila, kad į filmą įtrauktos mano dainos man – praeities etapas“, – sakė Kernagis „Nemuno“ žurnalistei, rašiusiai reportažą iš filmavimo aikštelės.
Architektų sukurta „Antis“ Kernagiui atrodė išaugusi iš dainuojamosios poezijos.
Vytautas Kernagis: „Veikia kaip švitrinis popierius, ji muša per lietuviškos estrados perdėtą saldumą. (...) Kuo daugiau bus „Ančių“, tuo dažniau į estradinius koncertus eis ir inteligentai, eis publika, kuri skaito knygas, lanko teatrus, parodas, renkasi retų filmų demonstravimo salėse. O po to susitikę galės pakalbėti ne tik apie spektaklio premjerą, bet ir apie tai, ką matė estradiniame koncerte. Galbūt šitaip po truputį visuomenė pradės suvokti, kad lietuvių estrada – mūsų kultūros sudedamoji dalis. Anksčiau visa estradinė muzika buvo skirta šokiams, o jeigu jiems netiko, klausyti nebuvo ko: tekstai lėkšti, banalūs. Aš su savo ansambliu daug važinėju po respubliką. Pastebėjau viena: žmonės atpratę patys dalyvauti, jie nori tik ilsėtis.“
„Antis“ – gorbačioviška grupė, kaip pats Kaušpėdas aiškino Suomijos žurnalistams. „Antis“ – už persitvarkymą žmonių sąmonėje ir ekonomikoje. „Mes socialiai aktyvūs“, – pabrėžia Kaušpėdas lietuviškoje spaudoje. O Kernagio Dainos teatras? Mitinguojančioje Lietuvoje su iškilusiomis trispalvėmis jie persirengia pižamomis ir kuria beprotnamio kabaretą. Artistai, kurie puse lūpų ar tik tarp eilučių kalbėjo apie Lietuvą ir jos likimą tada, kai dar nebuvo jokių trispalvių? Juk Dainos teatras skambino varpais kiekvienoje programoje – tai net buvo vadinama jų štampu. (Tuos varpus, pasakoja Gintaras Tilvytis, jie su Marijum Šnaru buvo padirbę patys – supjaustė santechnikos vamzdžius, suderino, nudažė, įrėmino. Ir Dainos teatras juos sėkmingai naudojo.)
1989 metais laikraštis „Laisvas žodis“, Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinys, ėmė interviu iš, kaip pabrėžta, dainuojamosios poezijos pradininko Vytauto Kernagio. Žurnalistas klausė: „Visi pirmyn, o V.Kernagis atgal?“ Kernagis paprastai būdavo tapatinamas su laisve. O ką jis daro dabar, kai toji laisvė taip realiai priartėjo? Artistas ramiai paaiškino: „Mano politika visuomet rėmėsi į tai, kad kritinėje situacijoje doros sielos žmogus pasirinks teisingą kelią. Tai, ką darė dainuojamoji poezija, ir yra sielos judinimas, kuris buvo didelė politika, ypač tais vadinamaisiais sąstingio metais. (...)
Gal buvo tikėtasi, kad Kernagis, atėjus tam Atgimimo laikotarpiui, paėmęs vėliavą, eis į gatves, į aikštes, bet įvyko atvirkštinis procesas, nes atsirado – pavadinkim taip – revoliucinio roko grupių. Štai „Antis“, kuri pasirinko tą pe-riodą kaip savo egzistavimo terpę. Ir tai, kad ji pradėjo mažiau koncertuoti Lietuvoje, o daugiau atstovauja užsienyje – irgi politikos variantas. O mes tarsi grįžtam atgal.
Ankstesnėse programose „Kur giria žaliuoja“, „Liepsnojančio krūmo link“ mes pradėjome nuo tautinių, dvasinių dalykų. Mano santykis su politika – tai menininko santykis su žmogaus siela. Aš negaliu pasakyti, kad atvirai politikuočiau ar rašyčiau atviras, plakatines dainas, straipsnius. Gal G.Abariaus daina pagal B. Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ – pats atviriausias politinis kūrinys, kuris buvo specialiai parašytas poeto atvykimui į Lietuvą.“
Kernagis abejojo, ar verta politizuoti Dainos teatro programą, bet sutiko pafantazuoti, kaip tai atrodytų: pavyzdžiui, į dainą „Saugok sveikatą“ šalia „prauskis dieną kiekvieną“ įtrauktų frazę “jeigu gausi muilo“ – kokia Atgimimo aktualija! Jam patiko politikuoti kaip Jaroslavo Hašeko Šveikui, kuris, pasak Kernagio, „pasakydavo taip, tarsi nieko ypatingo, bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. Štai tokia forma man artimiausia. Aš manau, kad pats artistas turi džiaugtis tuo, ką jis daro scenoje“.
Įdomi situacija: 1983 metais Kernagio „Kolorado vabalai“ skambėjo kaip iš letargo žadinanti provokacija, kaip įžūli špyga režimui, o Sąjūdžio Lietuvoje – tik smagi kabareto dainelė. Pramoga? Kaip ir „Santechnikas iš Ukmergės“ – tik anekdotas, ne groteskiškas uždaros santvarkos atspindys. O gal viskas priklauso nuo to, kaip nusiteikę žmonės jų klauso – įžiūri artisto ironiją, skaito potekstes ar tik linguoja?
4
Lietuvos sales Dainos teatras apvažiuodavo kasmet. 1989 metų spalį jie šešioms savaitėms išvažiavo į Ameriką ir Kanadą. Kernagiui teko aplankyti nemažai valdininkų, kol pasiekė, kad išleistų visą Dainos teatrą, ne pavienius artistus. Pats vienas su gitara jau buvo koncertavęs Amerikoje 1985-aisiais, Dainos teatro įkūrimo metais. Dabar troško Ameriką parodyti savo artistams, o Amerikos ir Kanados lietuvių bendruomenėms – programą „Tas beprotiškas kabaretas“. Už skrydį lėktuvu susimokėjo patys, už salių nuomas, aparatūrą, benziną mokėjo iš lėšų, uždirbtų per koncertus. Gyveno pas svetingus tautiečius. Pataikė koncertuoti tokiais metais, kai per tas pačias kolonijas, kaip sakė Kernagis, „praūžė lietuviškų kolektyvų uraganas“. Žinoma, daugiausia buvo tradicinių liaudies ar estradinių dainų ansamblių. Dainos teatras, kaip džiaugėsi Kernagis, apvažiavo „nepaprastai daug: rytinę žemyno pakrantę, Torontą, Monrealį, Čikagą, Niujorką, Floridą, Klivlandą ir net Kaliforniją... Fantastiškai sunki ir puiki kelionė“.
Drauge su Dainos teatru, tais metais neretai vėl vadinamu kabaretu „Tarp girnų“, važiavo laikraščio „Gimtasis kraštas“ korespondentė Julija Mušinskienė. Ji rašė reportažus iš gastrolių, fiksavo smulkmenas: „Mano kaimynė iš kairės, beveik dvi valandas plojusi, kvatojusi, kartu dainavusi, sako: neatsimenu, kada taip juokiausi, jau skauda šonus. Programai įpusėjus, juoku ošė visa salė – ar čia tie patys orūs, garbingo amžiaus tautiečiai, kurių santūri elegancija – lyg Toronto dangoraižių – prieš koncertą atrodė neįveikiama?“ Kernagis apie gastrolių paliktą įspūdį kalbėjo santūriau – kad programa patikusi gal aštuoniasdešimčiai procentų tautiečių, išdidžiai citavo vertinimą, kad Dainos teatras (kabaretas „Tarp girnų“!) aplankytose platumose buvo pirmas ansamblis iš Lietuvos, „kuris atnešė ne nostalgiją, o džiugesį ir viltį. Suplėšysim į gabalus tuos kolorado vabalus! Žydės vėl tos bulvės! Visame pasaulyje žmonės vienodai nori juoktis ir džiaugtis“.
Grįžęs į Lietuvą Dainos teatras įtraukė į repertuarą naują Vytauto Kernagio dainą „Gastrolės Amerikoje“, kurioje apdainavo visus gerus ten sutiktus žmones. Kernagis niekada nepamiršdavo padėkoti. Pagal „Gastroles Amerikoje“ sukurtas ir Dainos teatro vaizdo klipas, jame panaudota Vytauto Kernagio filmuota medžiaga.
Lietuvos televizija Kernagiui jau palanki. Todėl Dainos teatras turi sukūręs ir daugiau klipų: romantišką – pagal „Neverk, širdele“, ekscentrišką – pagal „Aš esu labai gerai“. O vienas nufilmuotas sąvartyne – „Žemutinių pilių šventės“, paprasčiau vadinamas „Kancaru“. Tai naujas Vytauto Kernagio šlageris ir nematytas jo personažas – chamas, kalbantis rusicizmais („...buvo viedras kvaso, turėjo likt nors sloikas...“). Giedriaus Kubiliaus dainą scenoje Kernagis atlikdavo su juodais akiniais – it gangsteris. Klipe veikia Dainos teatro artistų įkūnyti sąvartyno personažai, tas, kurį vaidina Kernagis, išlipa iš šiukšlių konteinerio. Sumanyta ir atlikta išraiškingai, tik Kernagis nepatenkintas: turi atrodyti atstumiančiai, o šiukšlės nufilmuotos taip gražiai! Ką darysi, Atgimimas – viskas nauja ir įdomu, ypač kai filmuojama ten, kur niekada nebuvo galima filmuoti.
Tie klipai – Kernagio paraiškos aktorystei. Neužgesinamas jo noras kurti skirtingus personažus, ne vien skirtingus Kernagius. Netrukus jis nustatys, kad yra bent keli Kernagiai: rimtas ir skausmingas gitarinis, pašėlęs kabaretinis, santūrus Dainos teatro, elegantiškas „misių“ ar elitinių vakarėlių vedėjas, be to – niekam nematomas vienišas vilkas privačiame gyvenime, kur publikai įžengti nevalia.
Kaip publika jį įsivaizduoja?
Vytautas Kernagis: “Kartais iš tikrųjų painioja mane ir dainos personažą. Buvau užsiėmęs tokiu eksperimentu ir paaiškėjo, kad žmonės galvoja, jog estrados artistas dainuoja nuo savęs ir apie save. Viskas yra supainiojama. Po „santechniko“ atsirado kvailo ir liūdno Kernagio įvaizdis, vėliau – įžūlaus ir neišauklėto „kancaro“, ir vėl galvojama, kad tai yra Kernagis. Atsirado ir Kernagis estetas po „Širdelės“. Nuo savęs koncertuose aš dažniausiai dainuoju tik pačią pirmą ir paskutinę dainą. Tai yra mano pozicija.“ (...)
6
1991-aisiais Vytautui Kernagiui suėjo keturiasdešimt. Dainos teatras buvo prie išnykimo ribos. Galbūt Kernagis ir jo artistai nujautė tai, nes 1990 metais, po gastrolių Amerikoje, surengė tik šešiasdešimt septynis koncertus. Toliau – dar mažiau. Bet Kernagiui 1991-ieji buvo itin turiningi ir net triukšmingi. Ne vien dėl to, kad kūrė muziką spektakliui, o metų gale rengė Dainos teatro atsisveikinimo koncertą. Jau buvo tapę įprasta, kad Kernagis kviečiamas vesti šventę, gražuolių konkursą, dailės aukcioną arba režisuoti ir vesti kokį nors madų šou, jubiliejinį kolegos vakarą.
Prieš 1991 metų sausio 13-ąją Vytautas Kernagis koncertavo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose (taip tada vadinosi Seimas). Koncertas vyko fojė: vitražiniai langai apkrauti maišais, į juos atremti ginklai, klausytojai – rūmų gynėjai, budėję ten paromis, įsitaisę kas foteliuose, kas ant sudedamųjų lovų, kas ant laiptų ar jų turėklų. O Kernagis traukia savo jaunystės dainas pagal Dalios Saukaitytės eilėraščius, Marcelijaus Martinaičio balades apie Kukutį ir netgi penkias giesmes iš tragiškojo Sigito Gedos „Strazdo“. Dainuoja pabendraudamas ir, kaip prisipažino, pasitikrindamas, kas jo klausytojams arčiau širdies. Na, aišku – „Santechnikas“! „Kolorado vabalai“! „Kaip gražu miške“! Kernagio išvada: „Galiu šimtą metų jas dainuoti ir naujų dainų nereikia. Tos trys dainos man leis išgyventi ir amžinai nenumirti jūsų širdyse!“ Keturiolikmetis Vytukas Kernagis filmavo.
Kernagis režisuoja ir veda koncertus Vilniaus aikštėse. Dainuoja „Šaukiu aš tautą“, „Baltą paukštį“, „Kalnai ant kalnų“, kartais dainas iš Dolskio repertuaro. Vienas renginys skirtas vaikams – 1991 metų kovo 10-ąją Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, vyko šventė „Su Atgimimo diena“. Vaikai buvo pakviesti ateiti su vėjo malūnėliais, pritvirtintais prie popierinių karūnų, išklausyti koncerto ir parašyti Lietuvai ilgą laišką – aikštėje ištiesė kone šimto metrų popieriaus juostą. Koncertavo Julija – Saulės zuikutis, Neringa ir „Tele bim bam“, Keistuolių teatras, Tadas Padas (Virgis Stakėnas), vaikai iš Šiaulių ir iš Kaišiadorių. Vytautas Kernagis dainavo „Du gaidelius“ ir buvo pagrindinis artistas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventėje.
1991-ųjų lapkričio pabaigoje, paprašytas Lietuvos AIDS centro, Kernagis Sporto rūmuose režisuoja renginį – įspūdingą ir informatyvią „Prezervatyvo šventę“. Žmonės „veržėsi su stiklais“, kaip net po metų rašė „Lietuvos rytas“. Ir tai ne metafora. Publikos elgesiu baisėjosi visi, kurie rašė. Laikraščio priedas „MES!“ vardijo: „...trejos dužusios durys, dujiniu pistoletu peršautas kaklas, lūžusi ranka, traumuota koja. Linksmesnė pirmosios „Prezervatyvo šventės“ dalis: išdalinta 10 tūkstančių sargių, apdovanotas prezervatyvo lietuviško pavadinimo autorius Norvydas Birulis, nušvilpti filmai apie homoseksualistus. (...) Tris valandas siautėjančiai publikai dirigavęs Vytautas Kernagis, baigiantis fiestai, pasakė: „Pavargau kaip dar niekada anksčiau.“ Kartu su juo koncertavo „Bix“, „Už Tėvynę“, „Blues Makers“, „Dainos teatras“, „Foje“, „Sexepil“.
Svarbiausia šitame koncerte buvo, aišku, ne dužusios durys, o tai, kad Kernagis jam ruošėsi, kaupė žinias it kokiam moksliniam darbui, ne publikos pramogai. Ir taip visada. Jis nepranešinėja, jis žino viską apie kūrinius, atlikėjus, apie vakaro herojų – žino ir laisvai, linksmai žarsto savo žinias, pastebi ir smagiai komentuoja kiekvieną atsitiktinumą. Bendrauja! Eglė Gabrėnaitė kartą paklausė Kernagio, kaip suvaldoma publika, kai susirenka tūkstančiai: „Jis sakė, kad kai publikos tiek daug, būni išsunktas, reikia kokių trijų keturių dienų, kad atsigautum.“
Gruodžio 7 dieną Vytautas Kernagis vėl didžiausios minios akivaizdoje: prie Sporto rūmų veda „Lietuvos ryto“ redakcijos sumanytą protesto šou „Rokas už spaudos laisvę“. Nors spaudė keliolikos laipsnių šaltis, penkias valandas koncertavo grupės iš įvairių Lietuvos miestų. Jų klausė tūkstančiai žmonių. Tąkart žurnalistai prisiminė ir 1990 metų balandžio 8-ąją – kai Vytautas Kernagis taip pat naktį ne tik vedė koncertą, bet ir sumaniai valdė prie Spaudos rūmų susirinkusią minią, užtvėrusią kelią sovietų desantininkams. Rūmai nebuvo užimti.
Šitie renginiai minioms vyko tuo laiku, kai Kernagis vėl buvo pajutęs kamerinio dainavimo malonumą – vėl buvo laukiama jo solinių koncertų. Net per Dainos teatro gastroles gretimi miestai Kernagį kviesdavosi dainuoti.
O Dainos teatro atsisveikinimas jau čia pat – 1991 metų gruodžio pabaigoje. Kodėl nebebus Dainos teatro? – klausinėjo visi. „Nesikeičianti grupė gali išgyventi ne daugiau kaip penkerius metus. Vėliau – išsenka idėjos, prasideda kartojimasis ir t. t., – filosofavo Kernagis. – Paprasčiausiai – neišsilaikome finansiškai, – neslėpė jis ir to. – Nepadarysim juk bilieto po 100 rublių. Žmogus negali gyventi be vandens, be duonos, o be koncerto jis kaip nors išsivers. Tai jau dvasinio komforto reikalas.“
Jį kalbinęs laikraščio „Forumas“ žurnalistas Gintautas Misiukevičius svarstė: „Kažkaip liūdna, kad rinka pirmiausia paliečia kultūrą. Mūsuose kažkaip įprasta žmogų prisiminti, kai tau jo reikia. Kai reikėjo ginti Spaudos rūmus, Lietuvos muzikantai surengė visą naktį trukusį koncertą – jį vedė V. Kernagis. Praėjo metai – vėl aliarmas – „Rokas prieš diktatūrą“. Vėl scenon kopia Vytautas. Jis bene vienintelis iš senosios gvardijos išsilaikė scenoje. Ir štai dabar – kalėdiniai atsisveikinimo koncertai. „Kuo labiau laisvas, tuo labiau niekam nereikalingas“, – pajuokavo Vytautas.“
7
Iš tikrųjų, kodėl Dainos teatrui teko išsiskirstyti? Juk Vytautas Kernagis, sukūręs „Tą beprotišką kabaretą“, 1989 metais Palangos festivalio buklete džiaugėsi: „Šiais visuotinio žiūrovų atoslūgio laikais (rokas nusibodo, popmuzika įgriso, džiazas nedideliam tikrų mėgėjų ratui) „Dainos teatras“ koncertuoja perpildytose salėse (anšlagai!). Priešams įrodėme, kad per anksti mus laidojo, draugams – kad ne veltui mumis tikėjo, o sau – kad Dainos teatras (mūsų talentas, darbas, pastangos) vėl reikalingas LIETUVAI. Tai, gerbiamieji, velnioniškai daug, nes tai – svarbiausia.“ Publika, vėl gausiai besirenkanti į jų koncertus, juokėsi, lingavo, plojo – ir Kernagis jau nesibarė, net skatindavo taip žiūrėti jų programas. „Pasilinksminsim!“ – sušukdavo įbėgęs į sceną. Nebeprimindavo, kad žiūrovai dar ir mąstytų.
Norvydas Birulis: “Visi bandymai pasunkinti, pagudrinti programas sužlugo. Visi eina į Kernagį, kas yra Kernagis – o, žinom, „Kolorado vabalai“! Bet kokia rimtesnė daina nervina, tuoj saldainių popieriukais šiurena ir laukia bumčikų, kad ploti būtų galima. Konteksto lygis žemiau kanalizacijos ir niekas publikai neaiškino, kad būna ir kitokių koncertų. Nesulaukia, ko pratę, išeina nepatenkinti. Taip kad programų lengvėjimas buvo priverstinis, publikos padiktuotas. Iš esmės Dainos teatras buvo išprievartautas linksminti.
Chebra iš pradžių, kol dar viskas kūrėsi, turėjo visokių idėjų, bandydavo jas. Įsitikindavo, kad netinka, atsisako. Po kelių metų visiems jau buvo vienodai. Realiai kūryba buvo tada, kai programa daroma, repetuojama. O kai programa išeina – viskas, prasideda konvejeris, visiškas alinimasis. Pinigai kapsėdavo gan neblogi. Manau, kad idėjos natūraliai nyko. Nenorit – ir nereikia. Kernagis žino, kaip padaryti gerai, ir eina programa. Įprato žmonės gerai gyventi, va ir viskas.“
Gintaras Tilvytis prisimena, kad linksmieji koncertai artistus pjaudavo: „Nes ištisai groji um-čia um-čia. Prasideda koncertas, išjungi smegenis, jausmus, visas reakcijas, tik groji.“
Metai iki gastrolių po Ameriką ir Kanadą, Birulis pavargo.
Norvydas Birulis: “Kai programos ėmė linksmėti, ir mano darbas supaprastėjo. Kriterijus vienas – kad viskas matytųsi. Įjungi kuo daugiau baltos, truputį atspalviukų, porą šešėlių, ir gerai. Jokių niuansų. Kol koncertų buvo daug, pinigai ėjo geri, bet darbas visiškai rutiniškas. Mane ta beviltiška rutina ir užkniso, pajutau, kad tuoj supelysiu gyvas. Išėjau į Jaunimo muzikos klubą, kuris su laiku virto Laisvalaikio organizavimo susivienijimu „Centras“. Nes Dainos teatre pradėjau jaustis kaip šaltkalvis, kuris sėdi prie preso ir bubum-tach – dešimt litų, vėl bubum-tach, vėl dešimt litų. Aklavietė.“
Į Birulio perspėjimą, kad išeina, Kernagis sureagavo kaip į asmeninį įžeidimą. Dainos teatras dirbo toliau su Birulio parengtu apšvietėju. Bet po gastrolių Amerikoje ir Kanadoje ėmė aiškėti, kad Mindaugą Gabrį, smuikininką ir vieną svarbiausių Dainos teatro artistų, širdis traukia grįžti į Torontą ir kurti šeimą. Vienintelė Dainos teatro artistė Ilona Balsytė ištekėjo ir vis primindavo savo kolegoms, kad jai laikas gimdyti, kad programą kurtų turėdami tai galvoje. Vyrai lyg negirdi, lyg nesupranta, bet kai Ilona atsidūrė ligoninėje, teko staigiai perdaryti programą, kad galėtų koncertuoti be jos. Pakilo išeiti ir Marijus Šnaras, be jo dainų, muzikalumo ir artistiškumo Dainos teatras taip pat buvo neįsivaizduojamas.
(...)
8
Devyni Dainos teatro atsisveikinimo koncertai vyko 1991 metų gruodžio pabaigoje Profsąjungų rūmuose. Programa „Kaip gražu miške“ – šlageris po šlagerio – buvo paruošta tikintis, kad su ja Dainos teatras atšvęs tūkstantąjį koncertą. Tiek jis neišgyveno. Kernagis suskaičiavo 920 koncertų per šešerius metus. Toliau dirbti buvo beprasmiška – ekonominė situacija Dainos teatrui nepalanki. Šlageriai užpjovė. Išsiskirstė jie, kaip tikino Kernagis, draugiškai, be pykčio.
„Bet, kai pagalvoji, nuostabus buvo laikas su Dainos teatru, – sako Gintaras Tilvytis. – Mes jauni, trisdešimtmečiai, turėjom viską – kompaniją, kūrybą, sėkmę, pinigus ir net Ameriką.“
Atsisveikinimo koncertuose publikos pilna, žmonės ploja, dainuoja kartu ir reikalauja bisų. Artistai jauni, gražūs, talentingi. Visi su frakais, spalvotų siūlų antpečiais, baltais sportbačiais. Santūrusis Kulikauskas buria prie klavišinių. Estetas Ga¬cevičius – prie mušamųjų. Patrakęs Tilvytis keičia instrumentą po instrumento. Per vieną numerį jis daužo milžinišką būgną, o ištaikęs pertrauką tarp taktų, nusimeta naštą, pritupia ir užkandžiauja. Šnaras dainuoja ir groja gražųjį „šnarvalsį“, o visa kompanija pritaria skudučiais ir kitais sau neįprastais instrumentais. Gabrys hipnotizuoja publiką smuiku ir žvilgsniais. Kiekvienas turi aibę juokingiausių pasirodymų. Kabareto meistrai! Kai daugiau nei po dešimtmečio (2004-aisiais) pasidarys gaila, kad nebėra Lietuvoje nei Dainos teatro, nei kabareto, ir Kernagiui bus siūloma pabandyti dar kartą, jis, liūdnai ir rūsčiai žvelgdamas iš žurnalo puslapio, išaiškins: „Tam reikia parinkti atitinkamus talentus ir su jais labai ilgai dirbti, kad išeitų toks rezultatas. Aš nebeturiu jėgų ir noro tuo užsiimti.“
Tačiau anuomet atsisveikindamas jis – energingas, džinsuotas, ilgais besiplaikstančiais plaukais. Populiariąsias savo dainas jis pavadina žvėrimis, kuriuos tuoj įleis į sceną. Ir nereikia nė pavadinimų, publika atpažįsta tuos žvėris iš pirmųjų akordų. Iš prakeiktų dviejų trijų akordų. Kulikauskas, pasikabinęs akordeoną, sėdi prie rojalio ir groja Kernagio akordus kaire ranka: um pa pa, um pa pa... Kernagis sako: „Čia mano muzika.“ Kulikauskas barškina ir liūdnai žiūri. Muzikantai demonstratyviai žiovauja. Režisieriaus ironija kompozitoriui! Ir Kernagis nekartoja „žvėrių“, nors publika labai reikalauja: „Tai, ką jūs čia matėte ir girdėjote, nepakartojama.“ Ir tik muzikantai žino, kad tai – „Kaip gražu miške“, „Santechnikas iš Ukmergės“ ir „Kolorado vabalai“ – jau kartojama kokie penkeri, jei ne šešeri metai. Cho cho!
Finalui, po visų įsilinksminimų, Kernagis pasirinko ne kurį nors smagiųjų šlagerių, o iškilmingą giesmę „Baltas paukštis“ ir pranešė, kad tai – nuo Dainos teatro sielos. Ir buvo išklausytas: Kol dar matau, kol dar girdžiu,
Kol dar į kalną mano kelias,
Kartoju paprastus žodžius,
Tie žodžiai – man ir tau.
Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...
Dainą jis baigia judesiu, kurį galima suprasti kaip palaiminimą: iškelta ranka su dviem pirštais. Ir labai atidžiai žiūri į savo publiką. Ranka lėtai nusileidžia. Plojimai. Paskutiniai Kernagio, kaip Dainos teatro vadovo, žodžiai: „Jeigu jūs kada nors ko nors beprotiškai pasiilgsite, jeigu jums kada nors ko nors beprotiškai trūks, mes labai norėtume, kad tai būtų Dainos teatras.“
Taip atrodė anšlaginiai atsisveikinimo koncertai. Gediminas Storpirštis pasakoja, kad vėliau susitiko Vilniaus senamiestyje Kernagį, nešiną gitara: „Na kaip, klausiu. Va, sako, nešuosi savo maitintoją. Gal važiuos į Ameriką, dirbs sodininku ir taip toliau... Po kabareto „Tarp girnų“, po Dainos teatro, po visų anšlagų. Jeigu Kernagį kas įsivaizduoja tik kaip viršūnių nugalėtoją, tai žinokim, kad buvo ir taip.“
Marijus Šnaras kurį laiką dirbs sargu, varys mašinas į Rusiją, vėliau muzikos mokykloje dėstys klasikinę gitarą. Ilona Balsytė – viena Keistuolių teatro steigėjų ir pagrindinė artistė. Andrius Kulikauskas taps Keistuolių teatro muzikinės dalies vadovu. Mindaugas gabrys išvažiuos, sukurs šeimą, augins tris vaikus. Gintaras Tilvytis, kaip paaiškėjo, puikus siuvėjas, jis imsis adatos, bendra darbiaus su dizaineriais. Būgnininkas Kęstutis Gascevičius grįš į Šiaulius, dirbs su fi rma „Yamaha“. Bosininkas Eedvinas Dargis gros restorane. Savo rimtąsias programas Dainos teatras įrašė į plokšteles – „Žvilgsnis nuo kalno“ (1986), Eik savo keliu...“ (1987), „Povo link“ (1988), „Apie medžioklę“ (1989). 1992 metais, jau išsiskirstę, jie dar įdainuos „Baltą paukštį“, bet kompaktinis diskas pasirodys tik 1998-aisiais. Kernagis tą plokštelę vadino Dainos teatro antkapiniu paminklu.
Vytautas Kernagis: “Kažkas tikisi, kad aš naktim nemiegu, plaukus raunuosi dėl Dainos teatro išsiskirstymo. Nieko panašaus. Dainos teatras – baig tas darbas. Aš į jį žiūriu kaip į pastatytą namą, kurį galbūt galima dar puošti, dailinti, tiktai kam? Namas yra. Dabar reikia arba kitą namą statyti, arba visai kitokius darbus dirbti. Mane apėmęs padaryto darbo džiaugsmas. Jokio liūdesio.“
Dainos teatro keturių plokštelių rinkinį galima įsigyti Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje.
