Kaip rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė, recenzuodama spektaklį, „Ribose“ daug jaunystės. J. Paškevičiaus pjesė susiūta stambiais dygsniais, o pats jaunasis dramaturgas atlieka pagrindinį Piliečio vaidmenį. Autoriui svarbu savo kartos balsu, asmenine patirtimi prabilti apie mūsų socialinės sistemos ydas, nenuspėjamą minios elgseną, šiuolaikinės šeimos irimo priežastis. Svarbu ir tai, kad jaunasis autorius, polemiškai gindamas biblines tiesas, nuoširdžiai išsako savo asmeninę poziciją.“
- Kuo įdomios jūsų sukurtos „Ribos“? – pasiteiravome pjesės autoriaus ir pagrindinio spektaklio „Ribos“ aktoraus J.Paškevičiaus. – Manau, kad pirmiausia spektaklis patrauklus savo paprastumu. Jis itin artimas jaunam žmogui. Kai kurie spektakliai man yra per sunkūs: turi daug mąstyti, kokia vis dėlto tiksli tema, o šiame spektaklyje nereikia per daug sukti galvos, nes viskas aišku ir paprasta. Ką sako – tą ir matai. Ką matai – tokia to ir reikšmė.
- Kaip kilo mintis teikti paraišką „Atviros erdvės“ atrankai?
– Studijų metais visada mėgau rašyti ir savo tekstais dalydavaus su bendrakursiais. Vienas jų – T.Montrimas – turėjo režisūrinių ambicijų ir perskaitęs novelę pasiūlė dalyvauti konkurse. Kadangi mes ir buvome jaunieji menininkai, kuriems skirta „Atvira erdvė“, nusprendėme dalyvauti. Kai sužinojome, kad mūsų paraiška priimta ir laimėjome konkursą, užvaldė dvejopi jausmai: didelis džiaugsmas, bet kartu su juo ir dar didesnė baimė. Ypač bijojome premjeros „Menų spaustuvės“ Stiklinėje salėje.
- Kaip susibūrė komanda? Kodėl būtent toks aktorių pasirinkimas?
– Perėjęs konkursą jau niekur nedingsi – reikėjo ieškoti aktorių. Kadangi novelę rašiau aš, tai aš ją puikiai supratau ir turbūt geriausiai galėjau įsijausti į vaidmenį. Dainių pakvietėme, nes jį gerai pažinojome, jis buvo bendrakursis. O Valerijų pasiūlė pažįstamas. Pasikalbėjome su juo, jam tiko, mums tiko ir pradėjome dirbti.
– Kaip kilo mintis sukurti tokios drąsios idėjos spektaklį?
– Mintis buvo ir vis dar yra mano viduje, ji ne visai tiksliai ištransliuota. Visą laiką buvo smalsu atsidurti tam tikrose provokuojamose situacijose. Norėjau sukelti dar didesnį šleikštulį, aišku, subtiliai, kad niekas nesuprastų, bet kad tam tikros išprovokuotos intymios bendravimo akimirkos peržengtų ribą ir galėčiau pažiūrėti, „o kas būtų?“. Kiek galiu eit? Kur vis dėlto yra ta riba?
- Kai kūrėte spektaklį, ar nebijojote kritikų nuomonės?
– Žinoma, kad bijojome. Tiesą sakant, mažiau bijojome „Menų spaustuvės“ kritikos nei dėstytojų ar draugų. „Menų spaustuvė“ buvo mačiusi repeticijas, skaičiusi mūsų kūrinį daugybę kartų, o pasirodyti pirmą kartą dėstytojams ir draugams buvo itin baisu.
- Kaip jautėtės, kai jūsų pjesę prieš premjerą cenzūravo?
– Iš galutinio varianto kai kurios scenos buvo išmestos, kai kurios – pakeistos. Spektaklis buvo sukurtas taip, kad tiktų visiems, nes pradinis variantas buvo tinkamas nedaugeliui. Be to, tikriausiai tai, kas man buvo labai smalsu, net nebūtų visiems patikę. Galiausiai buvo išgryninta pagrindinė mintis apie ribų peržengimą, apie tai, kad žmogus tai daro ne dėl kokio nors kilnaus tikslo. Būtent savo tokiu netobulumu jis tam tikra prasme ir yra tobulas. - Spektaklis rodomas nuo 2011 m., tad ir gastrolių turėjote gana daug. Kokie prisiminimai iš kelionių po Lietuvą ir užsienį?
– Iš tikrųjų nemažai gastroliavome, lankėmės įvairiuose Lietuvos miestuose: Kaune, Biržuose, Šiauliuose, Utenoje, kitur. Gastroliuoti patinka visur, kur yra gera scena ir susirenka daug žiūrovų. Lengviau, kai salė didelė, kai žiūrovas šiek tiek toliau. Buvo vienas atvejis, man atrodo, Panevežyje, kai salė buvo labai didelė, joje galėjo tilpti apie 250 žmonių, o pažiūrėti spektaklio susirinko viso labo trisdešimt. Pripažinsiu, tada vaidinti buvo tikrai nejauku.
- Kokių įvertinimų esate girdėjęs?
– Buvo ir gerų, ir blogų. Bet visada įvertinimą pajunti po spektaklio ar net per jį. Jei pradžioje matai, kad auditorija juokiasi, o į spektaklio pabaigą pamatai jų akyse bent ašarėlę, tai ir yra geriausias įvertinimas.
- Ar turite naujų projektų arba pjesės sumanymų?
– Kai baigi akademiją, pradedi galvoti apie tikrą gyvenimą, tada eini ten, kur gali gauti bent šiek tiek didesnį pelną. Rašiau televizijos serialams, tada vėl nusprendžiau, kad noriu vaidinti. Gyvenime norisi visko: ir veiklos, kuri suteiktų tam tikrą finansinę gerovę, ir teatro atsisakyti nesinorėtų. Be to, norėtųsi išbandyt save ir kine.
- Teatro scenoje esate nebe naujokas. Ar vis dar jaučiate jaudulį prieš eidamas į sceną ar per patį vaidinimą?
– Kad ir kiek kartų eini į sceną, visada jaudiniesi. Labiausiai bijau užmiršti žodžius. Baisiausia, kas gali nutikti, – tas baltas lapas galvoje. Ta akimirka prailgsta, kūnas nutirpsta, nieko nebesuvoki. Tos kelios ar keliolika sekundžių, kai pamiršti žodžius, atrodo, kaip amžinybė. Tuomet pradedi kažką kalbėti automatiškai, pagalvoji, ar tikrai sąmones kalbi, ir tada toliau vėl plauki pasroviui.
- Kiekvienoje spektaklio dalyje galima atrasti šiek tiek savęs, susitapatinti. Kokia spektaklio vieta jums yra artimiausia? – Maištas. Tokios mintys kaip „Kodėl kitas gali, o aš negaliu?“, „Kuo kiti drąsesni ar geresni?“ man ir yra artimos. Aišku, ir kartkartėmis vis norisi patampyti bobutes autobuse arba chuliganus „paprotinti“, bet dabar mano gyvenime maišto mažiau nei buvo studijuojant. Be to, dalys, kurios buvo artimos, įdomios ir dar tiesmukesnės, buvo išbrauktos prieš vaidinant. Cenzūravimas ganėtinai pakeitė galutinį rezultatą.
- Aišku, kad žinote kiekvieną spektaklio eilutę ir kiekvieną scenarijaus žodį, tačiau kokie pirmieji žodžiai šmėsteli mintyse pasakius „Ribos“?
– Dabar mintyse sukasi tik viena frazė: „Blogis išprovokuoja blogį.“
- Ši paskutinė citata viską ir apibendrina – paprastą, bet sykiu tobulą gyvenimo tiesą, kurią spektaklis ir siekia perteikti auditorijai.
Spektaklis „Ribos“. Kovo 19 d. 19 val. „Menų spaustuvė“, Vilnius.
