- Imatės jau ketvirtos M.von Mayenburgo pjesės. Anksčiau buvo „Ugnies veidas“, „Parazitai“ bei „Šaltas vaikas“, dabar – „Kankinys“? Kas slypi šio dramaturgo kūryboje, kad vėl jos imatės?
– Kiek netikėtai mano rankose atsirado „Kankinys“. Maniau, kad mums pavyks per greitai pastatyti šį spektaklį – vis dėlto jau ketvirtas M.von Mayenburgo pastatymas, šiek tiek jaučiu jo medžiagą.
Tik pradėję dirbti susidūrėme su daugybe atradimų. Ėmėme pjesę nagrinėti kaip komediją ir mums nieko nepavyko. Tada statėme kaip rimtą sociologinę dramą, užgriebdami gilias religines dramas, tačiau vėl atsidūrėme visiškoje aklavietėje, kurioje buvome iki paskutinės akimirkos. Likus vos keletui dienų iki premjeros vėl pasukome komedijos link.
Kas mus išgelbėjo? Būtent pastarasis žingsnis. Jeigu nebūtume jo žengę, būtų sunku tiek mums, tiek žiūrovams. Spektaklis tarsi tapo lengvesnis, tačiau tą lengvumą pasiekėme tik perėję labai sudėtingus kelius ir klystkelius. Tik dėl anksčiau pasirinkto rimto požiūrio galėjome sau leisti vėl į visa tai pažvelgti lengviau.
„Kankinys“ yra giliosios komedijos žanro atstovas. Ne veltui ji lyginama su Moliere'o „Tartiufu“ – tai tarsi situacijų komedija, tačiau turinti aštrų santykį su religija. Nė viena pjesė neturėjo tokio atgarsio ir nebuvo sukėlusi tokio tarptautinio skandalo, kokį sukelti pavyko „Tartiufui“. Tai sukėlė konfrontaciją, dėl kurios susipyko Prancūzija su Vatikanu. Norėta apskritai susidoroti su Moliere'u. Aišku, šiandien jau nebe tie laikai, tačiau „Kankinys" taip pat yra tartiufinė komedija, neišvengiamai susilauksianti prieštaringų nuomonių.
Nemanau, kad spektaklis lengvai skinsis kelią į publiką, tačiau tikrai atras savo žiūrovą ir nebus užmirštas kaip dar viena pramoga. Gera komedija yra ne tada, kai juokiasi visa salė, o tada, kai kartkartėmis juokiasi vienas ar kitas žmogus. Ji verčia susimąstyti.
„Kankinyje" tikrai yra apie ką susimąstyti. Nors pats konfliktas vyksta mokykloje, jis peržengia dar vienos mokyklinės dramos rėmus. Čia galima įžvelgti ar nujausti tam tikras europinės civilizacijos nedetonuotas bombas. Matome, kad brandžiame Europos civilizacijos etape atsiranda ir plečiasi tam tikri radikalėjimo, kraštutinio ekstremizmo židiniai. Tai pradeda priminti Romos istoriją. Randasi islamiškasis fundamentalizmas, šovinizmas, juodasis konservatyvizmas, neofašizmas, kairieji radikalai – visa tai, ką šiandien realiai matome Prancūzijoje, Graikijoje, Rusijoje, ką jau kalbėti apie rytų Ukrainą, kur vyksta karas. Sunku paaiškinti, iš kur visa tai atsiranda, tačiau „Kankinyje“ atveriamas būtent šis mechanizmas.
- Kai statėte „Ugnies veidą“, tuo pat metu jį statė Thomas Ostermejeris, vėliau – kiti garsūs Europos režisieriai. Šiuo metu „Kankinį" taip pat stato Grzegorzas Jarzyna, garsus lenkų režisierius. Ar toks moderniausių režisierių dėmesys reiškia, jog M.vo Mayenburgui pavyksta kaip niekad taikliai pataikyti į esamąjį laiką?
– Taip. Jis sugeba nebanaliai kalbėti apie aktualijas, o tai nėra taip paprasta. M.von Mayenburgas yra konflikto meistras, taikantis tiesiai į priežastį. Tarp jo pjesių veikėjų nėra politikų ar kitų aukštų veikėjų – yra tipiška mažo miestelio šeima „Ugnies veide“ ar nedidelė provincijos mokykla „Kankinyje“. Dažnai kalbama apie paprastą jaunuolį, nesusitvarkiusį su savo branda. Tai atrodo lyg visiškai nereikšmingas atvejis, tačiau M.von Mayenburgas taip sugeba paliesti esminį viso pasaulio skaudulį. Juk „Ugnies veidas" tąkart tiesiog sukrėtė Vokietiją.
Jautresnė visuomenė nelieka abejinga jo dramaturgijai, nes jis taikosi į pačią esmę: gimimą, šeimą, brandą, vaikų ir tėvų bei mokinių ir mokytojų konfliktą, religiją, tradiciją. M.von Mayenburgas visa tai daro radikaliai, su tiksinčia bomba užantyje, kaip ir jo herojai. Žinoma, po „Ugnies veido“ reakcija nebuvo tokia kaip Vokietijoje, o štai „Kankinys“ gali ir detonuoti. Vis dėlto aštriai paliesta religija. Čia M.von Mayenburgas tarsi parodo krikščioniškąjį džihadą, kuris, tikėtina, gali atsirasti į Šventąjį Raštą žvelgiant paraidžiui, kaip fundamentalistai žvelgia į Koraną.
Bet mūsų visuomenę sunku nuspėti, o mūsų kritikai kaip tarybinė orų prognozė – niekada nieko nenuspėja. O dažniausiai ir nesistengia to daryti. Visuomenė nelinkusi analizuoti – ji linkusi bijoti ir kurti baubus: siaubūnai atiminėja vaikus, rusai tuoj tuoj puls, o Europa, kad ir kokia būtų, vis tiek yra bloga. Ir to visiškai pakanka savirefleksijai.
- Pastaruoju metu jūsų kūryboje daug trilogijų bei sugrįžimų. „Kankinys“ – tai dar vienas sugrįžimas ar ketvirtoji dalis, tarsi papildanti iki tol buvusią trilogiją pagal šio autoriaus kūrinius?
– Iš tiesų nesitikėjau, kad vėl imsiuosi M.von Mayenburgo. Kodėl vėl jis? Todėl, kad vėl parašė labai stiprią ir aktualią pjesę, kuri pateko man į rankas. „Kankinys“ yra visiškai neprognozuotas kūdikis. Nei teatras, nei aš nebuvome numatę šio pastatymo, bet ant stalo atsiradus „Kankinio“ pjesei supratome, jog negalime atidėlioti.
Kažkas panašaus įvyko ir dėl „Ugnies veido“. Tai buvo labai stipri ir aktuali medžiaga, todėl visiškai nesinorėjo atidėlioti. Taip radosi vienas reikšmingiausių spektaklių mano biografijoje, daug nulėmęs mano teatro sampratą.
Tiek „Parazitai“, tiek „Šaltas vaikas“ buvo svarbūs pastatymai. Statydamas M.von Mayenburgą labiausiai priartėjau prie šiuolaikinio teatro. Be to, dirbdamas susipažinau su įdomiais aktoriais: „Parazituose“ – su Laimonu Noreika, „Šaltame vaike“ – su Nele Savičenko, Dariumi Meškausku, Vytautu Anužiu. Pastarieji vėliau tapo vienais svarbiausių mano aktorių.
Vis prisimenu publikos reakciją per „Ugnies veido“ premjerą. Kai finale pakvipo benzinu, žmonės tiesiog ėmė bėgti iš salės. Viskas buvo taip įtikinama, kad publika nebesuprato, ar tai vis dar teatras, ar jau nebe.
- Esate minėjęs, kad studijų metais į paskaitas nešdavotės bei skaitydavote Bibliją. Ar pagrindiniame „Kankinio“ herojuje įžvelgiate savo alter ego?
– Tai buvo dar viena priežastis imtis šios pjesės. Benjamino, pagrindinio veikėjo, kelią esu perėjęs ir pats. Perskaitęs Bibliją mosavau ja lyg kirviu.
Pačių žmonių siauras požiūris ar savanaudiškumas, Dievo žodžio pasitelkimas nedieviškiems tikslams yra kruviniausia istorijos pusė.
***
Pirmąjį spektaklį pagal M.von Mayenburgo pjesę „Ugnies veidas“ O.Koršunovas pastatė 2000 metais. Spektaklis tapo vienu daugiausia gastroliuojančių režisieriaus pastatymų, per penkiolika metų buvo parodytas tarptautiniuose festivaliuose Vokietijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Pietų Korėjoje, Olandijoje, Rumunijoje, Italijoje, Latvijoje, Estijoje, Kosove. Tarp jų – pasirodymas pagrindinėje Avinjono festivalio scenoje.
Antrasis spektaklis „Parazitai“ publikai parodytas 2001 m. Trečiasis – „Šaltas vaikas“ – sukurtas 2004 m. bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatru. Spektaklio kūrėjams atiteko net keturi Auksiniai scenos kryžiai.
Spektaklio pagal M.von Mayenburgo pjesę „Kankinys“ premjera – 2015 m. kovo 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.