Eksperimentinėje scenoje įvyko Vytauto V.Landsbergio režisuoto spektaklio „Persikūnijimai“ premjera. „Gero klausymo, gražaus ir prasmingo vakaro“ – į žiūrovus kreipėsi prie stalo prisėdęs ir tekstų lapus rankose laikantis Pasakotojas/Skaitovas (aktorius Justas Tertelis). Būtent toks – meditatyvus ir edukacinis, bet monotoniškas ir ištęstas vakaras teatre ir laukia. Spektaklio forma iš tiesų eksperimentinė, ji greičiau primena radijo vaidinimo transliaciją – aktoriai kuria fantazijos teatrą.
V.V.Landsbergio kūryba (dokumentiniai filmai, proza, poezija, atliekama muzika, kiti spektakliai) išsiskiria pilietine pozicija, samprotavimais apie pasiaukojimą ir garbę, šeimą, švietimą, svarbi autoriui ir tautosaka, mitai. O kartu V.V.Landsbergio literatūroje – absurdo, humoro elementai. Ir „Persikūnijimuose“, ir anksčiau Keistuolių teatre kurtuose spektakliuose „Kalėdų bobutės pasaka“ (2005) „Pelytė Zita“ ir „Išėjau aš stotin“ (2009) aiškiai jaučiama režisieriaus pozicija ir švietėjiška auklėjamoji intencija. Spektaklis „Persikūnijimai“ – tarsi 2010-aisias išleistos knygos tuo pačiu pavadinimu tęsinys. Čia pasakojamos jautrios, skirtingais laikotarpiais vykusios istorijos: mažamečio prisiminimai apie išduotus partizanus pokario laikais, istorija apie vikingų laikus, neįgalaus vaiko, tapusio pranašu, epizodas. Pasaka „Eglė – Žalčių karalienė" tampa spektaklio pasakojimo pagrindu, ji padeda aktoriams pradėti žaidimą.
Ne visos vizijos įsimena – dažnai dėmesį „vagia“ visiškai iš savo vietos nejudantys, atmosferai sukurti garsus kuriantys/dainuojantys/grojantys ir Pasakotojo pašnekovus atstojantys veikėjai – Vytautas Leistrumas, Judita Urnikytė bei kviestinis teatro trupės svečias Rokas Petrauskas. Istorijas jie skaito, sėdėdami už stalo – visiškai nėra sceninio veiksmo, dėmesys sutelktas žodžiui, garsui ir gyvai atliekamai muzikai. Tik baigęs kiekvieną istoriją, Pasakotojas scenos dešinėje iš šakų, smėlio, akmens pamažu stato tą tobulo grožio gamtos oazę: švyturys, medis, sūpynės, jūra, žemė ir namas.
Objektų ir fantazijos teatre sunkiausia būna žiūrovui – jam pačiam tenka prasklaidyti mistifikacijos šydą ir sudominti save spektakliu. Arba jis atsipalaiduoja, nurimsta ir medituoja, arba muistosi, atsiriboja ir laukia vaidinimo pabaigos. Premjera iš tiesų neįprasta: kūrėjai ignoruoja Keistuolių teatro spektaklių kūrimo tradicijas, nepataikauja šiandienių technologijų, greitų įvykių ir pompastikos sukūryje įstrigusiam žiūrovui, skandina jį sentimentaliuose prisiminimuose.
„Persikūnijimų“ esmė – apsivalymas, įmanomas tik įvertinus praeitį ir supratus, kas esi. Taip V.V.Landsbergis ir kūrybinė grupė baksnoja pirštu į žmonių sąvimonę ir siekia sužadinti jų patriotiškus jausmus. Šiandieniniame politiniame kontekste spektaklis galėtų tapti „pilietiniu šaukliu“, „tautinės vienybės mokytoju“, jei būtų pasirinkti tikslūs įrankiai – apie šiandieną nereikia kalbėti taip, kaip vakar. Teatras gali ignoruoti tradicijas ir štampus, bet ignoruodamas dabartį jis tampa negyvu praeities eksponatu. Ir žiūrovui nelieka pasirinkimo – apkeliavęs ekspoziciją, jis užtrenkia muziejaus duris.
