Dirigentas tik įsipjovė pirštą – spėjama į partitūros kraštą – ir turėjo sustabdyti kraujavimą spausdamas kumštyje nosinę. Tačiau muzikos priverstiniai manevrai nesutrikdė.
Paskutinis atokvėpis – scenoje
Kur kas baisesnių dalykų scenose nutinka dėl adrenalino poveikio ir sutrikusio širdies ritmo.
Šiemet Richardo Strausso „Alpių simfonija“ nusinešė 59 metų Izraelio dirigento Israelio Yinono gyvybę. Jis virto nuo podiumo simfonijos kulminacijoje diriguodamas Šveicarijos jaunimo orkestrui Liucernoje ir iš karto užgeso.
Dirigento dukra „Facebook“ svetainėje netrukus guodėsi, kad tėvas išėjo bent jau būdamas laimės viršūnėje, nes nieko labiau nemylėjo už muziką.
1984-aisiais diriguodamas Halės orkestrui mirė latvių maestro Mariso Jansono tėvas Arvidas Jansonas. Jo sūnus taip pat jau yra patyręs infarktą ant podiumo ir nešioja širdies defibliatorių.
Tokios tragedijos koncertuose vyksta ne tik ant dirigentų pakylos. Štai didis pianistas Simonas Barere‘as 1951-aisiais Niujorko „Carnegie Hall“ scenoje trenkėsi galva į klaviatūrą ir nuslydęs nuo suolelio griuvo negyvas ant grindų po audringų E.Griego fortepijoninio koncerto pradžios akordų ir pasažų.
2000-aisiais Vokietijoe scenoje nurtūko ir emocingojo lietuvių smuikininko Raimundo Katiliaus gyvybė.
Grėsmė klausai ir psichikai
Pastaruoju metu JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje atlikti tyrimai atskleidė, jog ir eiliniams muzikantams jų profesija teikia ne vien palaimą.
Pavyzdžiui, britų fondo „Help Musicians UK" tyrimas parodė, jog beveik 60 proc. iš apklaustų 552 profesionalių muzikų patiria psichikos problemas, apie pusė kovoja su priklausomybe nuo alkoholio, ketvirtadalis – nuo kitokių kvaišalų.
Problemas esą užaštrina darbas švenčių bei išeiginėmis dienomis – tai blogina muzikantų santykius su kitais ir stumia juos į vienatvę.
Britų televizijos kanalas „Channel 4“ sukūrė ir dokumentinį filmą „Priklausomybių simfonija“ apie klasikinės muzikos atstovus, sužlugdžiusius savo karjerą dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir narkotikais.
Kitas tyrimas, atliktas Vokietijoje trijų sveikatos draudimo bendrovių užsakymu, nustatė, jog muzikantams keturiskart labiau tikėtina prarasti klausą negu kitų profesijų atstovams. Tai buvo išsiaiškinta ketverius metus stebėjus milijonus įvairaus amžiaus – nuo 19 iki 66 metų – apdraustųjų.
Įtvirtina nelygybę?
Mokslininkė Christina Scharff iš Londono „Kings College“ neseniai paskelbė, jog klasikinės muzikos pasaulyje klesti lyčių, socialinė ir etninė nelygybė. Jos nuomone, mene įprasta sėkmę ir nesėkmę sieti tik su individais bei jų asmeniniais nuopelnais, o ne su statuso dalykais ar privilegijomis. Dėl to esą apie nelygybę niekas nekalba, bet iš tikrųjų muzikos institucijos prisideda prie jos įtvirtinimo visuomenėje.
Daktarės tyrimas „Lygybė ir skirtumai klasikinės muzikos pasaulyje“ parodė, kaip stipriai skiriasi moterų muzikių ir jų kolegų vyrų situacija.
Bent jau 1955-2005 metais JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir Olandijos žiniasklaidoje moterys muzikės sulaukdavo kur kas mažiau dėmesio už muzikus vyrus. Tais laimingais atvejais, kai sulaukdavo, žiniasklaida akcentuodavo jų fizinės savybes ir šeimyninį gyvenimą, taip sumenkindama profesinę reputaciją.
Anot tyrimo, rinkodara ir viešieji ryšiai stengiasi pabrėžti būtent muzikės moteriškumą. Jos išvaizda yra priekabiau vertinama negu vyrų. Moterims retai patikimos ir prestižinės pareigos. Jos uždirba mažiau.
Negana to, 10 iš 64 apklaustų muzikių prisipažino ankstyvajame karjeros etape patyrusios pedagogų ir kolegų seksualinį priekabiavimą.
Dar viena mokslininkės išvada – klasikinės muzikos pasaulyje yra diskriminuojamos ir etninės mažumos bei juodaodžiai. Mat jie sudaro tik 7 proc. kūrybinio potencialo. Be to, žemesnių socialinių sluoksnių atstovams muzikinis ugdymas Jungtinėje Karalystėje yra sunkiau prieinamas – jį uzurpavusi vidurinioji klasė.
Tačiau ar ne utopiškai skamba Ch.Scharff siūlymas įvesti kvotas skriaudžiamiesiems gauti stipendijas, prizus, kūrybinius užsakymus ir t.t.?
Parengė Asta Andrikonytė