Praėjo beveik metai nuo Kamilės spektaklio „Sapnas“ ir žiūrovų pirmojo susitikimo: pernai pavasarį jaunieji kūrėjai, Gintaro Varno studentai, debiutavo Vilniuje. O vasarą „Sapnas“ dalyvavo dviejuose tarptautiniuose teatro festivaliuose Italijoje. Tai buvo „Venecia-Open stage‘‘ bei Spoleto miesto „Festival dei Due Mondi“. Nuo rudens „Sapnas“ Augusto Strindbergo pjesės motyvais įtrauktas į Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą ir publika noriai lanko šį jaunos menininkės spektaklį. Kovo 27 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bus suvaidinta K.Gudmonaitės režisuota pasaka „Kelionė į Tandadriką“, gegužę – teatro festivalyje „Tylos!“ įvyks spektaklio „Dievas yra DJ“ premjera. - Tavo „Sapnas“ rodomas Nacionaliniame teatre. Tai yra įvertinimas? – paklausiau 22 metų K.Gudmonaitės, taip anksti sudominusios žiūrovus savo kūryba. – Nesureikšminu to: nekūriau specialiai Nacionaliniam teatrui. „Sapnas“ yra kūrybos ne rezultatui pavyzdys. Tai patirtis, kurios niekada nepamiršiu. Siekiau, kad aktoriai išsilaisvintų nuo to, ką jie jau žino apie save. Atradome daug naujų dalykų. Aš pati manau, kad mes visi užaugom per „Sapną“, nors viskas vyko intuityviai. Tikiu Dievo režisūra. Manau, kad kas nors kuria per tave. Kaip galima savintis tai, kas atsitiko dėl stebuklo?
Šiuo metu studijoms repetuoju Williamo Shakespeare‘o „Timoną Atėnietį“ ir ištrauką iš Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“. Ar eskizai taps spektakliais, nežinau. Norisi mėgautis paieškomis, o ne kurti tam, kad išleisčiau premjeras.
- Kuris kūrybos etapas tau įdomiausias – dramaturgijos paieška, pirmas susitikimas su aktoriais ar pasirodymas publikai?
– Man patinka dirbti su aktoriais. Repeticijų laikas netgi užgožia rezultato momentą – ne dėl rezultato kuriu.
Pirmasis mano spektaklis „Sapnas“, atsidūręs Nacionalinio teatro repertuare, privertė pamatyti vidinį teatro mechanizmą, suprasti, kad menininkas visada yra savotiškuose spąstuose. Žiūrovai laukia darbo rezultato, o man teatras kaip tik yra procesas.
- O dabar, žiūrint spektaklį, vis dar kyla noras jį keisti?
– Žinoma. Kiekvieną kartą ką nors keičiu. Man teatras nėra paminklas, o gyvūnas, vandens tėkėjimas, kur niekas niekada nestovi. Jei ten pelkė, tai ir teatro nebelieka.
Šiandien daug menininkų kuria produktą – gauna valstybės finansavimą ir pristato premjerą. Daugelis yra priverstas taip kurti, bet aš taip nenoriu. Norėčiau, kad ir aktoriai nelakstytų iš vieno projekto į kitą, o turėtų aukštesnę idėją, kuri svarbesnė už tą projektą, už laikiną susidūrimą. Spektaklis – ne produkcija.
- Kaip studijuojant pasikeitė tavo požiūris į teatrą?
– Prieš ateinant į teatrą, prieš režisūros studijas G.Varno kurse, maniau, kad teatras yra šventykla. Atrodė, jog norint būti teatre, reikia aukoti viską iki paskutinio siūlo: visą energiją, visą gyvenimą. Ir tai – vienintelis kelias. Maniau, kad visi aplink tave esantys žmonės turi būti tiek pat atsidavę – nuo valytojos iki apšvietėjo. Ilgainiui supratau, kad tokį požiūrį turi tik keletas ir teko nusivilti. Yra mažai tų, kurie nori aukoti viską. Ypač mūsų karta.
Anksčiau buvau paprastas žiūrovas, o dabar nebesu. Kai ateini į teatrą, tu jį ir prarandi. Tu prarandi žiūrovo malonumą. Teatre aš ieškau išnykimo pojūčio. Bet suprantu, kad visiško susiliejimo, visiško ritualo teatre negali būti. Tai neįmanoma vien dėl to, kad žiūrovas nėra dalyvis. Ritualą išgyveni, nes tampi jo dalyviu. Matyt, reikia išeiti iš teatro, kad tai patirtum. - O kaip teatre jaučiasi moteris režisierė?
– Tik įstojus į režisūros studijas, buvo labai sunku. Tada nesupratau, ką reiškia komentarai, jog režisuoju labai moteriškai. Paskui sąmoningai pradėjau kalbėti apie moters ir vyro santykius. Norėjau pasakyti, kad nieko nereiškia, ar esi vyras, ar moteris. Universalioms, amžinoms temoms lytis neegzistuoja. Anksčiau jausdavau požiūrį, jog moteris negali režisuoti, bet manau, kad tai keičiasi. Moterys mato kitaip, bet tai teatre gali būti stiprybė.
- Iš kur kyla spektaklių idėjos?
– Tai nėra sąmoningi sprendimai. Negalvoju, kokio spektaklio reikia visuomenei, kokią nišą galiu užpildyti. Tiesiog jaučiu, jog dabar noriu kalbėti apie viena ar kita. Net nežinau, ar to reikia. Gal visos nišos jau seniai užpildytos ir tai, ką darau, yra seniai matyta? - Kodėl pasirinkai režisuoti pasaką?
– Tokia buvo akademinė užduotis. Žinojau, jog kada nors teks susidurti su mėgiama Vytautės Žilinskaitės pasaka „Kelionė į Tandadriką“. Tai filosofinė istorija apie išmestus į sąvartyną žaislus, kurie randa kelionei į Tandadriką užprogramuotą kosminį laivą. Nė vienas nežino, kur ši planeta yra, bet visi nori ten nuvykti. Spektakio pabaigoje jie nuskrenda į kitą planetą, tačiau nėra aišku, ar tai yra Tandadrika. Matyt, nuskrenda į save, į susitikimą su savo sąžine. Ko gero, Tandadrika yra vidinė planeta. Kažkas, su kuo susitikinėji, ką gali sudeginti ar sugriauti. Man teatras ir yra tas skrydis į Tandadriką. Aš visada mieliau eisiu ten, kur nežinoma, ir pasiklysiu tarp kosminių stočių, bet vis dėlto išskrisiu į visatą, į atvirą erdvę. Svarbu palikti dvasinius sąvartynus ir veržtis į utopijas.
- Ar kartais būni patenkinta tuo, ką padarai?
– Taip, bet jaučiuosi lyg statydama smėlio pilį pajūryje. Statai ir vis pagalvoji, jog kas nors praeis ir pamatys, gal sugriaus, gal pati jūra ją nuplaus. Teatras – kaip ta smėlio pilis – iš dulkių, iš nieko, iš smiltelių. Man atrodo, kad teatro iš viso nėra. Kas jį kuria, tam jis ir yra. Kas neina į teatrą, tam teatras ir neegzistuoja. - Koks tavo santykis su žiūrovu? Nori jį pakeisti, priversti susimąstyti?
– Teatras negali pakeisti žmogaus. Teatre žmogus gali nusikelti į mąstymo erdvę. Man stipriausi spektakliai atrodydavo tie, kuriuose išnykdavau kaip individualus žmogus. Kai negalvoji, patiri aukščiausią katarsį.
Aš vis galvoju, ar menininkas gali atsisakyti savęs, ar gali kūrybos idėja būti aukščiau už jį patį? Ar galima kurti ne dėl savęs, o vardan teatro? Vardan kažko aukščiau negu tu? Norėčiau taip kurti ir gyventi. Mes slepiame save po įvaizdžiais ir kaukėmis, per daug galvojame apie save, bet tikiu, jog kažkur už viso to, už visų sluoksnių, slypi esmė. Aš to ir ieškau.
Kovo 25–27 d. – Teatro dienos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatre (Gedimino pr. 42, Vilnius)
Kovo 25 d.
17:00 „Deguonis“. Režisierė Loreta Vaskova. 50 min.
19:00 „Išteisintieji“. Režisierius Mantas Jančiauskas. 40 min.
Kovo 26 d.
17:00 „Žvejys ir jo Siela“. Režisierius Povilas Makauskas. 50 min.
19:00 „Žodžiai Žodžiai Žodžiai“. Režisierius Povilas Makauskas. 40 min.
Kovo 27 d.
14:00 „Kelionė į Tandadriką“. Režisierė Kamilė Gudmonaitė. 50 min.
16:00 Improvizacinis vaidinimas-jamas „Dykinėjam“. Improvizuos LMTA trečio kurso vaidybos studentai . 90 min.
18:00 „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos transliacija-instaliacija. 90 min.
Iėjimas laisvas
