Kas yra bilingvai arba bilingvistai? Žmonės, nuo gimimo kalbantys dviem kalbomis. Todėl žiūrovams buvo išdalyti per pusę padalyti lapeliai su tekstais baltarusių ir rusų kalbomis – jomis vaidinamas spektaklis. A.Savčenkos (jis – scenarijaus autorius ir režisierius) „Bi-Lingvuose“ vaidina įvairių Minsko teatrų (daugiausia – nacionalinio Jankos Kupalos) aktoriai.
Kaip rašo S.Chochriakova, baltarusių kalba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo panaši į rusų, tačiau daug kas spektaklyje pasirodė nesuprantama, nors prasmę buvo galima suvokti. Faktiškai iš visų baltarusių gimtąja kalba scenoje kalbėjo vienas: „Man sunku kalbėti mova (gimtąja kalba) – nėra įpročio, trūksta pašnekovų. Mano šalies gyventojams mova nereikalinga.“ Ateina į parduotuvę, kreipiasi į pardavėją baltarusiškai, o ta reikalauja kalbėti „normaliai“. Pirkėjai ją palaiko, pataria namuose mova kalbėti, o čia nereikia kitų nervinti. Vaikinas atkakliai tvirtina, kad nori savo šalyje kalbėti gimtąja kalba.
Spektaklyje vienas monologas keičia kitą. Mergina atvirauja: jeigu jau gimdyti, tai ne nuo baltarusio, kad nacionalinio charakterio bruožus (santūrumą ir apatiją) praskiestų šiek tiek naudingesni gyvenime. Jaunuolis nemato prasmės kalbėti gimtąja kalba, mano, kad didžiulė Rusija tiesiog prarijo mažą šalį. O moteris pasakys, kad baltarusiai gėdijasi savo movos, bet, atvykę į kitą šalį, prisistato baltarusiais ir į juos žiūrima kur kas palankiau nei į rusus, nes baltarusiai laikomi gera ir ramia tauta. O kai kam iš spektaklio herojų šiuo metu gėda už Baltarusiją. „Atrodytų, tokie drąsūs pareiškimai Minske tiesiog neįmanomi, tačiau jie skelbiami ir baltarusiai net stebisi, kad mums tai atrodo keista“, – rašė Maskvos laikraščio korespondentė.
Aktoriai ir režisierius, nesigriebdami agresyvaus nacionalizmo, ryžosi pakalbėti apie tapatybę, gimtosios kalbos būtinybę. Anot S.Chochriakovos, buvo sunku įsivaizduoti, kad šios kuklios savosios tapatybės paieškos Maskvoje sukels tokią emocijų bangą.
Vadovauti spektaklio aptarimui festivalis pakvietė populiarų dramaturgą Aleksandrą Rodionovą, žinomą iš režisierių Valerijos Gai Germanikos ir Boriso Chlebnikovo filmų, Aleksandro Proškino „Gyvenk ir prisimink“. Jis – ir projekto „Teatr.doc“ dramaturgas. Atrodytų, ko daugiau ir norėti? Tačiau diskusijos vedėjo vaidmuo išsiliejo į tokį visažinio monologą, kad baltarusių artistai susigūžė, o žiūrovai pradėjo šaukti: „Atimkite iš jo mikrofoną! Norime paklausyti spektaklio autorių.“ Tačiau, kaip rašė S.Chochriakova, „kartu su mikrofonu paėmę valdžią iškart pradėjo vienas kitą pertraukinėti, rėžti nesibaigiančius monologus, bylojančius apie mūsų piliečių galvoje tvyrantį chaosą. Ne miesto bepročių, o visiškai inteligentiškų žmonių galvoje.“
Šešiasdešimtmetė moteris sušuko: „Aš pati Baltarusijoje nebuvau, bet manau, kad ten daugiau tvarkos negu pas mus arba Ukrainoje!“ Ginčas persimetė į politiką. Teatrą pamiršo, kaip ir aktorius. O vėliau juos apskritai apkaltino nekorektiškumu – girdi, spektaklis pastatytas per Maidano įvykius. Rusų žiūrovai tai įvertino vos ne kaip išdavystę.
„Pasirodė, kad nacionalinės tapatybės problema tautiečiams skausminga. Vos nesusipešė, kai kas pravardžiavosi ir sulaukdavo tokio paties atsako. Štai kokia dabar nervinga publika,“ – savo pastabas apie baltarusių spektaklio „Bi-Lingvai“ pristatymą Maskvoje baigė laikraščio „Moskovskij komsomolec“ žurnalistė S.Chochriakova.
Parengė Milda Augulytė