Auksinį kryžių pelniusią aktorę Agnę Šataitę traukia nežinomybė

„Jeigu galvoji apie apdovanojimus, reikia greičiau trauktis iš šios profesijos“, – sakė aktorė Agnė Šataitė, šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. 29 metų aktorei garbingas apdovanojimas buvo skirtas už pagrindinius vaidmenis Gabrielės Tuminaitės spektakliuose „Dėdės ir dėdienės“ ir „Savižudis“.

„Tiesiog norėjau būti scenoje, o ne už jos, pasislėpusi. Tai likimas. Man įdomu vaidinti“, – sakė apdovanojimą pelniusi aktorė Agnė Šataitė.<br>D.Matvejevo nuotr.
„Tiesiog norėjau būti scenoje, o ne už jos, pasislėpusi. Tai likimas. Man įdomu vaidinti“, – sakė apdovanojimą pelniusi aktorė Agnė Šataitė.<br>D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Kamilė Žičkytė („Lietuvos rytas“)

Apr 7, 2015, 3:52 PM, atnaujinta Jan 7, 2018, 9:31 AM

Vilniaus mažajame teatre Agnės vaidinama Severiutė anksčiau pelnė apdovanojimą ir Dalios Tamulevičiūtės festivalyje Varėnoje. “Šiemet mane lydėjo sėkmė, – kalbėjo A.Šataitė, aktorystės studijas baigusi Rimo Tumino kurse.

– Apdovanojimas suteikia prasmės tam tikram kūrybai skirtam laikui. Vadinasi, ne veltui buvo atiduota tiek jėgų, darbo, laiko ir meilės. Auksiniu scenos kryžiumi apsidžiaugiau, bet reikia judėti toliau. Juk nuo apdovanojimo aktorius nepradeda geriau vaidinti. Niekas iš tiesų nepasikeitė. Žinoma, kryžius suteikė daug džiaugsmo, įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Bet jis taip pat suteikė ir nerimo“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Šataitė.

– Abu apdovanotieji vaidmenys – jūsų bendrakursės režisierės G.Tuminaitės spektakliuose. Kaip sekasi kartu dirbti?

– Man priimtina Gabrielės teatro kalba. Kai repetuojame, dažnai iš žvilgsnio suprantu, ko ji nori. Ji duoda impulsą, aš pajuntu tai savo kūnu ir tiesiog darau. Be to, etika, kultūra. Gabrielė moka prieiti, bendrauti, pakęsti aktorius ir laukti.

Dirbdama su Gabriele jaučiu, koks svarbus jai aktorius. Jos tikslas – atsisakius režisūrinių ambicijų atskleisti aktorių ir per jį kalbėti su žiūrovu.

– Iš pradžių ir pati buvote įstojusi studijuoti režisūros, bet perėjote į vaidybą. Niekada nesigailėjote?

– Nuo vaikystės dirbau radijo stotyje, man buvo labai įdomi žurnalistika. Netgi planavau ją studijuoti, tačiau į stojamuosius taip ir nenuėjau. Intuityviai nusprendžiau visas jėgas atiduoti stojimui į Muzikos ir teatro akademiją.

Nesigailiu, jog pasirinkau aktorystę. Režisieriaus profesija labai sunki. Jis turi organizuoti visą darbą, įkvėpti, mokyti. Jis turi būti visapusiškai tvirtas žmogus. Aš gal tokia nesu. Man labiau patinka tikėti režisieriumi ir sekti paskui jį.

Iš tiesų tiesiog norėjau būti scenoje, o ne už jos, pasislėpusi. Tai likimas. Man įdomu vaidinti. Patinka nežinomybės pojūtis, kuris ir skatina dar giliau panirti. Juk nuolat susiduriame su nauja medžiaga, naujais žmonėmis, partneriais, kurie suteikia daug iššūkių ir kūrybos džiaugsmo.

– Koks vaidmuo spektaklyje tenka žiūrovui? Ar jo reakcija keičia vaidmenį?

– Vaidindama nemėgstu atviro kontakto ar lįsti į akis ir pataikauti. Taip, kontaktas svarbus, bet man nereikia matyti, aš jaučiu.

Nebūtina, kad publika kvatotų ar verktų, kai tu to nori. Įvyksta magija, ir publika eina kartu arba atstumia. Nenoriu mistifikuoti, bet esama energijos, kuri arba sutampa, arba ne. Ir tai pajunta visa trupė.

Thomo Bernhardo pjesėje „Minetis“ yra tokia frazė: „Teatro menas yra klastingas menas, vaikeli.“ Manau, kad aktorius dažnai lieka nežinomybėje.

– Kaip save įkraunate, kaip ruošiatės vaidmenims, spektakliams?

– Labai mėgstu kiną ir muziką. Net sakyčiau, kad visi mano vaidmenys prasideda nuo garso. Gavusi vaidmenį dažniausiai net nesąmoningai pradedu ieškoti muzikos. Kai atrandu, po truputį atsiranda ir vaidmuo.

Manau, kad muzika yra tauriausias menas. Man taip pat patinka eiti į teatrą ir žiūrėti spektaklius. Aišku, ne viską pavyksta pamatyti. Kinas sugeba mane „išjungti“, o teatras ne visada. Juk nesu paprasta žiūrovė. Bet tai nereiškia, kad negaliu mėgautis.

– Kai baigiasi spektaklis, iškart esate jau Agnė ar vis dar Severiutė, Serafima, tiesiog kitas žmogus? Ar yra tokia problema – „išeiti“ iš vaidmens?

– Tai įvyksta savaime. Geriausia arba važiuoti namo, arba likti su kolegomis, kurie kartu ką tik patyrė tą patį jausmą scenoje. Neįmanoma iš karto bendrauti su kitais. Esi šiek tiek iškeliavęs kitur. Ir po truputį grįžti.

Jaučiu, kad vaidmenys veikia aktorių. Tai normalu. Kiekviena patirtis keičia žmogų. O juk aktoriai viską sugeria, jie lankstūs, linkę pasiduoti. Aišku, būtų baisu, jei suvaidinusi Ledi Makbet pradėtum jaustis žudike.

-Dirbate Mažajame teatre penktą sezoną, nuo aktorystės studijų pabaigos. Per tą laiką kūrėte vaidmenis ir tokiuose spektakliuose, kurie buvo gana trumpai rodyti. Ar lengva palikti vaidmenis?

– Kartais būna liūdna. Daug patirties dar neturiu, ir mano vaidmenų bagažas nėra didelis. Buvo spektaklių, kuriuos sukūrėme, pavaidinome ir teko atsisveikinti. O jei kūrybos procesas buvo primityvus, tada lengva. Labiausiai gaila buvo atsisveikinti su mano bendrakursio Artūro Areimos „Amfitrionu“. Man patiko Alkmenės vaidmuo, repeticijos. Buvo liūdna ir skaudu. Spektaklis nespėjo  įsigyventi, kažko trūko. Jaučiau, jog tai geras spektaklis, tik magija tarp jo ir žiūrovų neatsitiko.

-O kaip su kritika? Ar jums svarbi kitų nuomonė, ar įdomu, kaip vertinami jūsų vaidmenys ir spektakliai, kuriuose vaidinate?

-Meluočiau, jei sakyčiau, kad man kritika neįdomi ir nesvarbi. Skaitau ir seku kritikos straipsnius. Gaila, bet dažnai ji yra neetiška, subjektyvi ir nekultūringa. Mano nuomone, kritika turėtų būti profesionalus pokalbis su kūrėjais ir žiūrovais. Kritikai turėtų norėti susišnekėti, ne tik skelbti nekvestionuojamą nuomonę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: : Lithuanian challenges in Green Finance and Global Agenda