Gegužės 14 – birželio 28 dienomis netradicinio pobūdžio teatrinis veiksmas „Remote Vilnius“ vėl sugrįžta į sostinę. Pasivaikščioti kvies vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ sukurti personažai. Tai tarsi išankstinis pasimatymas su Vilniaus tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“.
Pernai šis teatrinis įvykis, kurį Lietuvos nacionalinis dramos teatras surengė kartu su Goethes institutu, susilaukė šiltų teatro kritikų, teatru besidominčių ir net visiškai tuo nesidominčių žmonių atsiliepimų. Likus mėnesiui iki naujų „Remote Vilnius“ seansų pradžios – interviu su vienu iš „Rimini Protokoll" trupės kūrėjų – režisieriumi Stefanu Kaegi.
– Kaip Jums kilo „Remote...“ idėja ir kaip Vilnius atsirado projekto geografijoje?
– Visuomet norėjau sukurti spektaklį, kurio scenografija būtų pats miestas. Tai leidžia žiūrovams tiesiog stebėti miestą tokį, koks jis yra, ramiai stovėti ir stebėtis, ką, po galais, jie čia vis dėl to veikia. Viskas, ko mums reikia, norint įvykdyti šį „turą“, tai lagaminas su technika. Tai vienas lanksčiausių projektų, kokius tik esame sukūrę. Ir jis pritaikomas net Vilniui.
– Kokios yra tolimesnės planuojamos „Remote..." trajektorijos?
– Šį savaitgalį įvyko „Remote New York“ premjera. Šiuo metu dirbame Antverpene. Taip pat – Maskva, Paryžius, Karlsruhė, Abu Dabis... Tai skamba kaip kokia globalizuota grandis, tačiau išties kiekvienas pasivaikščiojimas yra ypatingas ir individualiai pritaikytas atskiram miestui, jo kraštovaizdžiui ir garsokraščiui.
– Kaip manote, kuo „Remote Vilnius“ projektas skiriasi nuo kitų Jūsų kurtų „Remote X“ projektų, pritaikytų skirtingiems miestams?
– Tiesą sakant, kapinės, kuriose vyksta veiksmas Vilniuje – turbūt gražiausios, kokias pavyko kada nors rasti, dirbant prie šio projekto. Tačiau, skirtingai nei kitose šalyse, Lietuvoje į projekto geografiją nepateko jokia bažnyčia – kunigai mūsų neįsileido.
Pats asmeniškai labai vertinu dalį ligoninėje su vyresnio amžiaus pacientais – tai primena mums, ką reiškia prarasti atmintį. O tai yra svarbi dirbtinės atminties, galinčios perimti kai kurias atminties funkcijas jau netolimoje ateityje, refleksijos dalis.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte, kurdami „Remote Vilnius“?
– Kartu su kolegomis lankėmės vienos bažnyčios mišiose, išsėdėjome jas visas, net jei nesuprantame nė žodžio lietuviškai – tam, kad parodytume pagarbą bažnyčios bendruomenei ir pamėgintume susidraugauti su kunigu. Tačiau tai nedavė jokių rezultatų.
Taip pat įdomi patirtis buvo dirbti su balso programa lietuvių kalba – šiuo atveju buvo sudėtinga tai, kad sakant tekstą lietuviškai, jis nesiskiria, kai užduodi klausimą ar sakai teiginį. Taip pat mums sakė, kad lietuviai nė už ką nesutiks imituoti demonstracijos – tačiau... įvyko priešingai!
– Kokį įspūdį susikūrėte apie Vilnių kaip miestą savo viešnagės metu?
– Mane labai džiugino tai, kad Vilnius, kaip nedidelis miestas, yra kupinas kultūros. Taip pat mane sužavėjo liberalios miesto gyventojų pažiūros – net ir tamsiu paros metu buvo galima rasti vietų, kur būtų galima prisėsti atvirame ore, šnekant, grojant muzikai. Šveicarijoje tai būtų neįmanoma – nors kažkiek triukšmo ir tu suimtas. Tačiau kiek trikdė mieste vis sutinkamos – gal kažkokia proga iškabinėtos? – NATO vėliavos...
– Ar galėtumėte išskirti miestą ar kelis, kur norėtumėte sukurti dar vieną „Remote X“ variantą, tačiau kol kas Jums tokia galimybė nepasitaikė?
– Ką tik kaip tik grįžau iš Egipto, kur šis teatrinis veiksmas galėtų suvaidinti įdomų tylios rezistencijos vaidmenį, tačiau, manau, vietinė valdžia tam niekuomet neleistų įvykti.
– Ar egzistuoja miestų, kurių nepavyktų „įsprausti“ į „Remote X“ projekto rėmus?
–Girdėjau, kad Havanoje yra draudžiami radijo signalai. Tačiau ir tai gali netrukus pasikeisti.
Susidomėję galimybe iš naujo pažinti Vilnių ir kitomis akimis pamatyti save bei aplinkinius yra kviečiami nedelsti: bilietai jau parduodami.