Praėjusį savaitgalį Ch.Castronovo plojo Berlyno filharmonijos publika. Jis atliko pagrindinę Fausto partiją Hectoro Berliozo draminėje legendoje „Fausto pasmerkimas“ su Berlyno filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Simono Rattle’o.
Prieš tai dainininką kritikai liaupsino už pagrindinį Rudžero vaidmenį prancūzų tenoro Roland’o Villazono režisuotoje Giacomo Puccini operoje „Kregždutė“ Berlyno „Deutsche Oper" teatre.
Šį šeštadienį Ch.Castronovo nuotaikingas italų bei ispanų dainas, populiarias operečių arijas dainuos Vilniaus Kongresų rūmuose.
– Ne visi solistai randa laiko solinėms programoms, o juk ir jums darbo operos scenose anaiptol nestinga? – telefonu paklausiau Ch.Castronovo.
– Dainuoti operose, kurti teatrinius personažus aš mėgstu labiausiai. Bet labai patinka ir rečitaliai – tai intymesnė, asmeniškesnė bendravimo su klausytojais forma.
Prieš koncertą Vilniuje dainuosiu duetu su savo žmona (garsus rusų sopranas Jekaterina Siurina. – Red.) Briuselio „La Monnaie" teatre. Tokias programas taip pat mėgstu.
Bent kartą per metus susitinkame scenoje su žmona. Ji puikiai dainuoja, daro sėkmingą karjerą.
– Gyventi su savotiška savo varžove – privalumas ar trūkumas?
– Būdami vienos profesijos atstovai mes gerai suprantame vienas kitą. Tačiau keblumų kyla dėl skirtingų mūsų judėjimo trajektorijų.
Auginame du mažamečius sūnus, mažajam – tik dveji. Tenka stengtis, kad suderintume savo kūrybinius planus. Kai pasiūlymų sulaukiame vienu metu, kartais būna sunku nutarti, kurio darbas svarbesnis.
Aišku, kol kas vaikai dažniau būna su motina, tad aš dirbu daugiau. Tačiau žmona nelabai tuo patenkinta, nors žino, kad užsisėdėjęs namuose nebūnu laimingas – man reikia dainuoti.
Mūsų vyresnysis sūnus jau turėtų būti antrokas, bet dar nelanko mokyklos – mokosi pagal individualią programą namuose, kad galėtume su juo matytis.
Prieš „Kregždutės“ premjerą jo mokytoja iš Amerikos buvo atvykusi į Berlyną, nes negalėjau nematyti sūnaus du mėnesius – jis gyveno su manimi.
Bet amžinai tai nesitęs. Vaikas turės eiti į mokyklą, būti tarp bendraamžių.
– Dažnai dainuojate Berlyne. Neketinate persikelti į Europą?
– Mano šeima turi namus ir Los Andžele, ir Berlyne. „Deutsche Oper" teatre dainuoju kasmet. Berlynas buvo vienas pirmųjų Europos miestų, patekusių į mano karjeros maršrutą.
Būtent čia susipažinome su žmona dainuodami Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“. Taigi eliksyras suveikė puikiai.
– Kaip jaučiatės matydamas žmoną kitų tenorų glėbyje?
– Kai buvau jaunesnis, šiek tiek pavyduliaudavau. Dabar jau nebe. Juk tai, kas vyksta tarp dekoracijų, – tik vaidyba. Net džiaugiuosi, kad žmonai smagu scenoje ir nereikia visą laiką būti savo vyro kompanijoje.
– Su kokiomis kitomis primadonomis mėgstate dainuoti?
– Man ypač smagu dainuoti su Ana Netrebko. Ji nuostabi, linksma, niekada nesukelia streso. Kai dirbame kartu, daug juokiamės. Gerai nuteikia Sonja Jončeva.
Visada jaučiu Angelos Gheoghiu palaikymą – ji galbūt yra senojo sukirpimo primadona, bet labai geranoriška kolegoms.
- Minite europietes, jau 15 metų dainuojate Europoje, bet mokėtės tik Amerikoje?
-Mokymo įstaigoje aš apskritai ištvėriau neilgai – man ten nepatiko, studijos atrodė per lėtos. Po vienerių metų, praleistų Kalifornijos universitete, nutariau dalyvauti Los Andželo operos perklausoje ir pradėjau ten dainuoti mažus vaidmenis, o vokalo studijas tęsiau privačiai.
Tiesiog jaučiau: jei noriu būti operos dainininkas, turiu dainuoti scenoje, būti tarp operos profesionalų, perimti iš jų kuo daugiau, užuot ketverius metus sėdėjęs universitete.
Mano pagrindinė mokykla buvo scena. Joje mokiausi iš didžių žmonių. Juk Los Andželo opera neatsiejama nuo dainininko ir dirigento Placido Domingo veiklos. Aš debiutavau šioje kompanijoje nedideliu barono Rouvelio vaidmeniu Umberto Giordano operoje „Fedora“, o P.Domingo kūrė šiame spektaklyje pagrindinį personažą.
Stebėjau jį ir dėjausi į galvą, ką jis daro. Vėliau pradėjome susitikti kituose spektakliuose ir koncertuose, klausdavau solisto patarimų, išgirsdavau iš jo naudingų idėjų. P.Domingo visada man buvo malonus, pasirengęs padėti.
Turbūt daugiausiai iš jo išmokau dainuodamas pasaulinėje Danielio Catano operos „Il Postino“ premjeroje Los Andžele. Šioje operoje P.Domingo įkūnijo Čilės poetą Pablo Nerudą, o aš – jaunąjį jo bičiulį paštininką. Spektaklyje mes daug dainavome dviese, taigi turėjome laiko aptarti įvairius dalykus.
Visa tai man buvo svarbiau už muzikos istorijos ar kitų disciplinų pamokas universitete. Mokytis galėjau ir savarankiškai. Kai mano buvę kursiokai pradėjo dalyvauti perklausose, aš jau ketvirtus metus dariau karjerą.
Jokiam pasaulio teatrui nerūpi mano diplomas – svarbu, kaip aš dainuoju, vaidinu ir atrodau scenoje. Gal kada nors man pačiam jis parūps, bet dabar esu užsiėmęs – dainuoju ir noriu dainuoti kuo daugiau.
Vilniuje dainuos antrą kartą
Ch.Castronovo koncertuoja svarbiausiuose JAV teatruose, garsiausiose Europos scenose, tarp jų – Londono „Covent Garden“, Vienos ir Berlyno valstybinėse operose, Paryžiaus „Opera Bastille“.
Jo scenos partneriai buvo P.Domingo, A.Netrebko, J.DiDonato, D.Chvorostovskis. Jis bendradarbiavo su dirigentais R.Chailly, D.Barenboimu, S.Rattle’u, kitais.
Tenorui teko dainuoti su E.Montvidu bei K.Smoriginu, todėl jis noriai atvyksta į Vilnių. 2011 m. Ch.Castronovo čia surengė koncertą su sopranu L.Gubaidulina ir D.Katkaus diriguojamu Vilniaus savivaldybės Šv.Kristoforo kameriniu orkestru. Šįkart dainininkui akompanuos prancūzų pianistė S.Tysman.
