Tarp dvasinio ir juslinio pradų „Tanhoizeris ir poetų varžytuvės Vartburge“ (1845 m.) – R.Wagnerio opera vokiečių viduramžių legendų motyvais apie minezingerį, eilių kūrėją, muzikos autorių ir atlikėją, pažinusį deivės Veneros meilę, bet grįžusį iš jos viešpatijos pas žmones. Per pasirodymą poetų varžytuvėse Vartburge Tanhoizerio eilės apie kūniškų malonumų patirtį įžeidžia aplinkinius, jis užsitraukia nemalonę. Draugai nori jį nužudyti – išsitraukia kardus ir išvadina šventvagiu, išdaviku. Tanhoizeris tampa visuomenės atstumtuoju, o vėliau – atgailaujančiu nusidėjėliu, kurį gelbsti geraširdės Vartburgo pilies valdovės Elizabetės maldos.
Novosibirsko operos ir baleto teatre šią operą pastatė jaunas režisierius Timofejus Kuliabinas, jau pagarsėjęs savo nestandartiniu požiūriu į klasiką, už tai netgi gavęs premiją „Auksinė kaukė“ („Zolotaja maska“).
T.Kuliabinas operos veiksmą perkėlė į XXI a. pradžią ir pateikė autorinę kūrinio versiją, įtraukė naują veikėją – Jėzų Kristų. Pagal ją, pagrindinis herojus – ne poetas, o kino režisierius, sukūręs filmą „Veneros grota“ apie Jėzaus Kristaus ankstyvuosius gyvenimo metus: savo jaunystę Jėzus Kristus neva praleidęs Veneros viešpatijoje mėgaudamasis kūniškais malonumais.
Kuriam galui režisieriui prireikė keisti siužeto vingius? Pirmiausia, kaip jis pats sakė, jam buvo keblu logiškai sujungti į vientisą audinį pirmąją operos dalį, kurios veiksmas vyksta mitologinėje erdvėje, ir relistiškas antrojo veiksmo meisterzingerių varžytuves Vartburgo pilyje. „Be to, pačioje istorijoje yra keletas dalykų, kuriuos iškart norėjau kitaip išdėlioti. „Tanhoizeris“ paprastai statomas taip, kad konflikto pagrindu vienaip ar kitaip tampa meilės trikampis – Venera, Tanhoizeris ir Elizabetė. O man atrodo, kad esmė visai ne ta, istorija – apie kitką. Trikampis – ne tema, o situacija. O tema ta, kad šis žmogus niekada niekur nieko nesuras. Tokia jo dalia – būti atsiskyrėliu“, – dar prieš premjerą aiškino T.Kuliabinas.
Įdomu, kad pagal R.Wagnerio sumanymą finale Romos popiežius Tanhoizeriui neatleidžia, o Dievas atleidžia. Pontifikas tarsi nesuprato, kas gerai, kas blogai, o Dievas suprato.
„Mano variante viskas dar tragiškiau: herojui niekas neatleidžia, – teigė T.Kuliabinas. – Viskas baigiasi tuo, kad jis išprotėja, panyra į nebūtį, visų prakeiktas ir pamirštas. R.Wagneris spėja jam atleisti, o aš neatleidžiu ir dar skaudžiau nubaudžiu – man regis, mūsų dienomis jam neatleistų.“
Jėzaus Kristaus personažas – visada lyg tiksinti bomba
Kodėl T.Kuliabino „Tanhoizerio“ versijoje kuriamas filmas būtent apie Jėzų Kristų? Operos statytojai ieškojo tokio filmo, kuris nūdienos Europoje galėtų sukelti tokią pat priešišką publikos reakciją kaip erotiniai eilėraščiai viduramžių poetų varžytuvėse. Pastudijavę kino istoriją, jie rado daugybę juostų, sukėlusių skandalą vien todėl, kad jų pagrindinis herojus – Jėzus Kristus.
„Tai visiškai skirtingos juostos nuo Paolo Pasolini iki Melo Gibsono ir Martino Scorsese. Tie filmai visiškai normalūs, išmintingi, bet pats Jėzaus Kristaus pasirodymas ekrane visada sukelia nevienareikšmišką reakciją, ypač – Katalikų bažnyčios. Taigi šią temą suradome dirbdami, o ne iš anksto laužėme libretą, kad įterptume filmo kūrimo scenas. Be to, mes nerodome pačio Jėzaus Kristaus personažo, o tik aktorių, atliekantį jo vaidmenį“, – jau įsiplieskus skandalui savo sumanymą bandė teisinti režisierius.
Žiūrovai išvydo spalvingą vaizdą
Pirmajame „Tanhoizerio“ veiksme žiūrovai matė artistus, aprengtus Jėzaus ir Veneros kostiumais, taip pat būrį statistų, vaizduojančių filmo kūrimą. Beje, tarp R.Wagnerio melodijų vis įsiterpdavo komanda „Stop“, kaip įprasta filmavimo aikštelėje.
Antrasis veiksmas buvo ypač spalvingas. Tai – kino festivalis, į kurį Tanhoizeris atveža savo skandalingąjį filmą. Viršutinėse žiūrovų salės ložėse staiga pasirodė trimitininkai, per salę pro publiką, blyksint fotoaparatų blykstėms, festivalio dalyviai žingsniavo scenoje patiesto raudonojo kilimo link. Ypač vykęs buvo renginio įforminimas: parinktas festivalio logotipas – žydinti popiežiaus lazda, sukurtas bendras stilius, sugalvoti filmai nominantai ir aprašyti spektaklio programėlėje.
Dėl provokuojančio filmo ir epatažinių pareiškimų a la Larsas von Trieras režisierius Tanhoizeris tampa persona non grata. Pamišęs jis randa prieglobstį pas Elizabetę, kurią T.Kuliabinas pavertė Tanhoizerio motina, nors tai ir nelabai atitiko R.Wagnerio siužetą bei muziką: komiškai atrodė, kai Elizabetė kreipėsi į sūnų „jūs“ ir to paties sūnaus akivaizdoje vis primindavo apie savo nekaltybę, o ir pati muzika diktavo, kad tai ne pagyvenusios moters, o jaunos merginos, marinančios save maldomis, kad išgelbėtų mylimąjį, partija.
Finale, kaip ir sugalvota operos autoriaus, herojus atgailauja ir žiauriai nubaudžiamas.
Ugnį įskėlė plakatas
Po premjeros kritikai neturėjo „Tanhoizeriui“ pretenzijų. Atvirkščiai, džiaugėsi, kad „Tanhoizeris“ pagaliau grąžino Novosibirsko operos ir baleto teatrui vieno iš Rusijos muzikinių teatrų lyderio statusą, T.Kuliabino darbas pavadintas „teatro žygdarbiu“. „Panašu, kad atsirado naujas režisierius, gebantis susitvarkyti su opera“, – rašė kultūros portalo colta.ru recenzentė Jekaterina Biriukova. Ir niekas nė iš tolo nenujautė, kad tai – tik tyla prieš audrą. Gal ji dar nebūtų kilusi dėl Jėzaus Kristaus temos, bet tarsi raudonu audeklu prieš bulių virto antrajame veiksme – kino festivalio scenoje – šmėkštelėjęs plakatas, pristatantis skandalingąjį Tanhoizerio filmą: putlių formų moters tapkojyje nukryžuotas Jėzų Kristų primenantis vyras. Tai tarsi atspindėtų pagrindines R.Wagnerio operos linijas – krikščioniškojo susitaikymo ir pagoniškųjų erotinių pagundų temas, bet niekas į tokias subtilybes nesigilino. Nors plakatas scenoje kabojo tik 28 sekundes, to užteko, kad įžeistų tikinčiųjų jausmus.
Pakvipo net baudžiamąja byla „Tanhoizerio“ premjera įvyko dar gruodžio mėnesį ir iškart sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimo bangą dėl, anot jų, šventvagiškų siužeto iškraipymų. Kiti spektakliai buvo rodomi kovo viduryje. Tuomet prie teatro išsirikiavo minios protestuotojų, reikalaujančių uždrausti spektaklį, policija turėjo saugoti į teatrą einančius žiūrovus.
Dar prieš tai stačiatikių aktyvistai kartu su Novosibirsko ir Berdsko metropolitu Tichonu parašė skundus prokuratūrai. Teatro direktoriui Borisui Mezdričiui ir režisieriui T.Kuliabinui buvo iškelta administracinė byla dėl religinių simbolių išniekinimo, jiems grėsė iki 200 tūkstančių rublių bauda, bet galiausiai teismas juos išteisino. Tikintieji nesutiko su teismo sprendimu, jį apskundė ir prokuratūra. Vietos valdžios deputatai iš „Vieningosios Rusijos“ frakcijos pradėjo rašyti laiškus Rusijos Federacijos kultūros ministrui Vladimirui Medinskiui. Štai ką kalbėjo frakcijos pirmininkas Andrejus Panferovas: „Operos teatras – tai Novosibirsko vizitinė kortelė. Ant jo kupolo plevėsuoja Rusijos Federacijos vėliava. Ir po šia vėliava vyksta tokie šlykštūs, kito žodžio nerandu, dalykai. Būtent direktorius palaimino šį spektaklį. Todėl visiškai pagrįsta kelti klausimą dėl jo profesinio tinkamumo.“
Žodį savo ganomiesiems tarė ir Novosibirsko ir Berdsko metropolitas Tichonas, nors spektaklio ir nebuvo matęs. „Jie nutarė paniekinti, apspjaudyti mūsų krikščioniškąsias vertybes. Už 30 sidabrinių, kuriuos jiems sumokėjo už šį spektaklį, pasityčioti iš Kristaus, – pareiškė metropolitas ir pakvietė tikinčiuosius į maldos mitingą. – Kai kurie mano, jog nereikia dalyvauti šiame mitinge, ką gi, tegul juos teisia Dievas. Vadinasi, jie pasirinko šio pasaulio šlovę, jie nenori su pažemintu ir įžeistu Kristumi stovėti šalia jo kryžiaus, nori parodyti, kad jie kartu su budeliais, kad jie kartu su Kristaus niekintojais ir jo pardavikais.“
Kovo 29-ąją, sekmadienį, Novosibirsko centre, Lenino aikštėje, susirinko keli tūkstančiai žmonių su kryžiais, ikonomis, vėliavomis rankose. Iš pradžių scenoje, pastatytoje prie Lenino paminklo, maldą pradėjo giedotojai iš cerkvės choro, po to melodiją pagavo minia ir sugaudė Novosibirskas kaip vienas gyvas organizmas... Į šį renginį net iš Maskvos atvyko Valstybės dūmos deputatas, buvęs boksininkas Nikolajus Valujevas.
„Mes nepritariame tiems, kurie stovėjo prie šio vaidinimo ištakų. Mes galime verkti, piktintis tuo, ką pamatome scenoje, bet kultūra negali mūsų įžeidinėti, – pareiškė sportininkas. – Taip, režisierius turi teisę į savą požiūrį, bet kažkodėl savo pašaipų objektu jis pasirenka tą, kurį mes garbiname, objektą, kurio net negalima vadinti objektu, mums tai Mesijas, mums tai Išganytojas! Ir turbūt nereikia čia skelbti raganų medžioklės, bet vis dėlto visuomet yra žmonių, kurie už tai atsakingi...“
N.Valujevui pavyko nokautuoti „Tanhoizerį“. Iš karto po mitingo paaiškėjo, kad kultūros ministras V.Medinskis atleido Novosibirsko operos ir baleto teatro direktorių B.Mezdričių. O prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Magomedsalamas Magomedovas pareiškė, kad laikas įvesti teatro cenzūrą.
Novosibirsko teatro direktoriumi tapo Vladimiras Kechmanas, Rusijos oligarchas, nuo 2007 metų gegužės – Sankt Peterburgo Michailo teatro generalinis direktorius. Rusijoje jis gerai žinomas, ir ne tik dėl teatro. Šis verslininkas vadinamas „bananų karaliumi“ – kaip tik iš prekybos vaisiais jis susikrovė pirmuosius milijonus. O dar „karalius“ žinomas dėl garsios baudžiamosios bylos: Vidaus reikalų ministerija jam inkriminuoja milijardų, kuriuos jam pavaldi prekybos vaisiais kompanijų grupė paėmė iš kelių bankų, grobstymą. Nepaisant tokios ryškios biografijos, V.Kechmanas vis dėlto komandiruojamas į Novosibirską. Bene pirmasis veiksmas, kurio jis ėmėsi šiame teatre, – pareiškimas, kad „Tanhoizeris“ nebebus rodomas.
Tačiau šurmulys dėl „Tanhoizerio“ tuo nesibaigė. Balandžio pradžioje kito Novosibirsko teatro režisierius Dmitrijus Jegorovas sukvietė žmones į mitingą už kūrybos laisvę, o bandymas iškelti bylą pagal Baudžiamojo kodekso 148-ąjį straipsnį „Vieši veiksmai siekiant įžeisti tikinčiųjų religinius jausmus“ užtruko iki balandžio vidurio – tardymo komitete beveik mėnesį tyrinėtas „Tanhoizerio“ vaizdo įrašas, bet požymių, atitinkančių šį straipsnį, taip ir nerasta. Šį pirmadienį pranešta, kad kelti bylą atsisakyta. Pasirodė, kad opera vis dėlto teisėta.
Parengė Milda Augulytė
