Įdomu ir tai, kad NOA menininkus traukia kolektyvinė kūryba – bent pusę 6-ojo NOA festivalio programos sudarė kūriniai, kuriuose „visi darė viską“, anot vieno projekto autorės. Aistringiausia šios meno krypties atstovė kompozitorė Rūta Vitkauskaitė jau tapo kone NOA veidu. Šiemet su bendraminčiais ji pristatė net tris kolektyvinius kūrinius.
Tarp jų buvo dar negirdėto Lietuvoje žanro veikalas, sukurtas su švedų elektroninės muzikos kompozitoriumi Jensu Hedmanu ir operos sopranu Asa Nordgren, – erdvinė mono opera „Confessions“. Jos reginius kiekvienas klausytojas galėjo susikurti savo vaizduotėje pats pagal trijulės įrašytus ir gyvai išgaunamus akustinius bei elektroninius skambesius. Mat publika operos klausėsi tamsoje su kaukėmis, jos pojūčiai dar buvo kurstomi kvapais ir lytėjimu.
Kurį laiką efektai stulbino ir jaudino – trys menininkai darbavosi aplink ratu susėdusius klausytojus tarsi būrys kaukų. Be elektronikos, skambėjo įvairi perkusija, varpeliai, žaisliukai, metalofonai, smuikas, netgi Profsąjungų rūmų kolonos. Tačiau ilgainiui pojūčiai šipo, ypač jei nežinojai vakaro scenarijaus („Confessions“ apdainavo septynias mirtinas nuodėmes) ir sėdėjai „pasyviųjų“ zonoje, o ne „rausvoje kėdėje“, ties kuria trijulė plušo smarkiausiai.
Laisvai eksperimentuojant, lyg kūrybinėse dirbtuvėse, gimė ir R.Vitkauskaitės muzika spektakliui pagal Herlufo Bidstrupo karikatūras „Įstabusis ir graudusis planas B“, taip pat parodytam festivalyje. Jame apskritai nėra ne tik operinio vokalo, bet ir balso – tik pantomima.
Nerišlius garsus leido prieš 6 metus sukurtos, dabar vėl atgaivintos Rūtos operos „Skylė“ artistai. Šio kūrinio siužeto prisipažino nežinanti net režisierė Marija Simona Šimulynaitė. Tačiau intuityvios, spontaniškos kūrybos vaisius užvaldė žiūrovus makabriška nuotaika, leido susikurti vaizduotėje savo istoriją. Pati R.Vitkauskaitė prisipažino, kad kuriant „Skylę“ intuityviai atrasti principai vėliau jai tapo svarbūs kūryboje.
Įdomių NOA eksperimentų galeriją šiemet papildė ir nuotaikingas audiovizualinis projektas pagal video žaidimų muziką „Confessions“, sumanytas nuolatinio NOA autoriaus kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus.
Turbūt dar niekas Lietuvoje nebandė akustiškai perteikti kompiuterinių žaidimų muzikos (M.Natalevičiaus ir Tado Dailydos aranžuotes griežė Martyno Stakionio diriguojamas NOA ansamblis), kai perkelti į ekraną žaidimai (video autorius – Mikas Žukauskas) tampa tarsi atliekama partitūra.
Puikiai įgarsinti naivūs, spalvingi, kartais – romantiški pirmųjų žaidimų vaizdeliai turėjo smagiai nuteikti ir nepripažįstančius tokios pramogos.
Kūrėjų profesionalumu ir repertuaro branda 6-asis NOA festivalis pranoko ankstesnius. Tačiau kažin ar šiemečiai lietuvių eksperimentai gali pretenduoti į anksčiau sukurtos ir vėl parodytos kompozitorės Linos Lapelytės, libretininkės Vaivos Grainytės bei režisierės ir scenografės Rugilės Barzdžiukaitės operos socialine tema „Geros dienos!“ ar australės Elizabeth Dunn atvežto į šiemetį festivalį audiovizualinio ekologinio projekto „Flyway“ ilgalaikę sėkmę.
Eksperimentuoti smagu ir reikia, tačiau kūriniai be aktualios idėjos ar potekstės dažniausiai lieka vienadieniai.
Nepriklausoma kūrybinė grupė „Operomanija“ ir jos vadovė prodiuserė Ana Ablamonova, rengiantys NOA, apie viską pagalvojo. Šiemetis festivalis patvirtino rimtas rengėjų pastangas kurti nuoseklią projektų prodiusavimo sistemą – nuo idėjų pristatymo iki jų realizavimo, projektų aptarimo, puoselėjimo ir sklaidos.
Festivalyje įvykęs pirmasis kūrybinių idėjų pristatymo maratonas leidžia tikėtis sėkmingų eksperimentinio muzikinio teatro kūrinių ir kad NOA ambicijos įsitvirtinti projektais tarptautinėje meno erdvėje – ne iš piršto laužtos. Bravo, „Operomanija“!
