Džiazas vertė suklusti praeivius Vilniaus, Trakų, Klaipėdos aikštėse, kvietė užsukti į elitines koncertų sales, klubus, muzikos mokyklas. Pernai Džiazo diena buvo minima penkiose scenose, šiemet – jau 16-koje ir pirmą kartą įžengė į Trakus, Šiaulius, Klaipėdą, Kauną.
Vien Lietuvos džiazo federacija pakvietė visus norinčius į penkis nemokamus džiazo koncertus sostinėje, įtraukė į džiazo maratoną net Lietuvos kariuomenės orkestrą ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendą, „Piano.lt“ koncertų salėje surengė skirtingų kartų pianistų džiazo paradą.
Koncertuose noriai dalyvavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos studentija. Kėdainiuose džiazo frontą laikė muzikos mokyklos pajėgos, o uostamiestyje Pilies džiazo festivalis subūrė Džiazo dienos proga net keturių mokyklų moksleivius.
Tai leidžia džiūgauti: džiazas Lietuvoje turi ateitį. Ne taip kaip gimtojoje Amerikoje. Pasak tenykštės žiniasklaidos, džiazas tapo pačia nepopuliariausia muzika JAV. Pernai jis sudarė tik 2 proc. visų JAV parduotų muzikos įrašų – netgi mažiau negu akademinė klasika.
Palyginimui: per praėjusius metus JAV buvo parduota 5,2 mln visų džiazo kūrėjų albumų, kai Taylor Swift vieno albumo „1989“ per du mėnesius nupirkta 3,7 mln kopijų.
Tačiau mes iš to tik išlošime: neturėtų būti sunku privilioti į Lietuvą JAV džiazo žvaigždžių. Ir toliau galėsime šlovinti džiazą kaip muziką, suvienijančią skirtingų kultūrų, religijų, rasių, tautybių žmones. Tam UNESCO 2012-aisiais paskelbė Tarptautinę džiazo dieną.