Lygiai prieš 20 metų jis debiutavo operos scenoje Lietuvoje, vėliau režisavo šio žanro kūrinius Italijoje, Švedijoje, Norvegijoje.
Bendradarbiaujant su Bergeno nacionaline opera sukurtu „Fidelijumi“ režisierius grįžta į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną po septynerių metų pertraukos.
Prieš premjerą kalbėjomės su O.Koršunovu apie operos žaismę, muzikos magiją ir meilės tiesą.
– Prie „Fidelijaus“ jau prisilietėte prieš porą metų Bergene. Kuo ypatinga bus vilnietiška versija?
– Pagrindiniai akcentai nesikeis, bet kai ką priartinsime prie Lietuvos konteksto, įvykių, kurie mus supo ar vis dar supa.
Juk Lietuvoje patyrėme nepaprastai gražių laisvės akimirkų ir proveržių, kurių dabar dažnokai pasigendame.
Kai 2013-aisiais kūriau „Fidelijaus“ spektaklį Norvegijoje, ši opera išgyveno savotišką renesansą: pasaulyje daugėjo jos pastatymų, įvairios interpretacijos ją susiedavo su karštais to meto įvykiais – pavyzdžiui, Michailo Chodorkovskio suėmimu.
Praėjus porai metų „Fidelijus“ tapo dar svarbesnis ir populiaresnis, neteisybės pasaulyje ne sumažėjo, o dar padaugėjo.
Šiandien matome, kad teisingumas ir tiesa dažnai nesutampa, – tai viena svarbiausių „Fidelijaus“ temų. Nesvarbu, kad pasaulis darosi vis demokratiškesnis, modernesnis. Tai amžina problema.
Manau, Vilniaus „Fidelijus“ bus aštresnis už tą, kurį sukūrėme Bergene.
– Kas jums įdomiausia šioje operoje?
– Kaip režisierių „Fidelijuje“ mane labiausiai domina politikos ir meilės linijų susipynimas.
Be meilės ir altruistinių dalykų – pasiaukojimo, empatijos – mus visus sutraiškytų biurokratiniai, politiniai krumpliaračiai. Tik meilė neleidžia jiems įsigalėti.
Meilė nėra vien jausmas. Tai ir poelgiai, sprendimai, ir tikroji tiesa. „Fidelijuje“ šių dalykų ryšys užčiuoptas tiksliai ir perteiktas labai aktualia kalba, todėl kūrinys skamba šiuolaikiškai.
Modernumo įspūdį sustiprina ir moteriškoji kūrinio linija – „Fidelijus“ yra viena pirmųjų operų, kurioje aiškiai ir darniai skamba feministinė tema. „Fidelijaus“ finalas skelbia: jei moterų rankose būtų sutelkta didesnė valdžia, gyventi būtų kur kas geriau.
– Pasaulyje šios operos esmė dažnai pakeičiama.
– Taip, „Fidelijaus“ traktuočių yra įvairių, net labai keistų. Mūsų spektaklis tam tikra prasme bus tradicinis, išsaugantis pagarbą originaliai kūrinio idėjai.
Ši opera parašyta labai įdomiai, net gudriai. Tariamai nesudėtingi jos epizodai žavi žaisme. Paklūstame jai ne todėl, kad esame labai klusnūs. Tiesiog tai gražu.
– Kaip apskritai jaučiatės operoje?
– Man patinka, kad šis žanras tampa vis šiuolaikiškesnis, jame randasi erdvės laisvesnei interpretacijai. Tai ir daro darbą įdomų.
Labai ryškiai prisimenu savo bendradarbiavimą su Lietuvoje gerai žinomu italų rašytoju Alessandro Baricco – 2006 metais mes drauge interpretavome Turine Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtąją fleitą“.
Tada per spektaklio premjerą publika susimušė – italai griežtai puoselėja akademinės operos tradicijas. Bet man opera nėra įdomi kaip tradicinis, buržuazinis žanras – reikia joje atskleisti ką nors nauja, kad atsirastų intriga.
Mūsų dienomis opera galima parodyti nepaprastai daug, jei pavyksta perteikti stiprų emocinį jos užtaisą, susieti ją su dabarties aktualija.
Mane domina ir naujosios operos. Pavyzdžiui, Švedijoje teko statyti Kurto Weillio „Sidabrinį ežerą“ – fantastišką kūrinį, savo tema artimą „Fidelijui“.
Šioje operoje daug draminio teksto, kuris kelia sudėtingas užduotis dainininkams. Kita vertus, muzikinės partijos tokios, kad jų nepadainuotų joks aktorius.
Per atranką visų be išimties solistų prašiau parengti Hamleto monologą.
– Vadinasi, opera ir drama jums – beveik seserys?
– Operoje iš tikrųjų nemažai jungčių su drama. Aš savo spektakliuose sąmoningai jų siekiu. Tarkime, spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“ kūrėme drauge su kompozitoriumi Gintaru Sodeika ir vadinome jį dadaistine opera.
„Fidelijus“ įdomus ir dėl jungčių su drama. Daugelis režisierių stengiasi kuo labiau sumažinti jo kalbamųjų tekstų, o man kaip tik rūpi juos išsaugoti. Juk kalba virsta dainavimu ne šiaip sau.
Neįmanoma reikalauti tos pačios teisybės iš dramos aktoriaus ir operos solisto – darbas su jais iš esmės skiriasi.
Mano darbas su dramos aktoriais jau įgijo tam tikrų ritualų. Pavyzdžiui, „Žuvėdroje“ aktoriai bando ne vien priartinti tekstą prie savęs, bet ir tam tikra prasme tarsi tapti tekstu. Tai psichologiškai sudėtingas procesas.
Kai kalbama, kad kai kas panašaus gali vykti operoje, man tai skamba kaip melas ar nesusipratimas. Kita vertus, esu dirbęs su operos solistais, kurie buvo labai talentingi ir kaip aktoriai.
Vis dėlto iš operos nei režisierius, nei žiūrovas negali reikalauti tikroviškumo. Operoje svarbiausias yra kompozitorius. Reikia leisti suskambėti muzikai ir visiems drauge pasistengti ją išgirsti.
Norvegus pavergė nuoširdumu
„Nekalbusis lietuvis skatina mus prisiminti, kad L.van Beethovenui rūpi parodyti, su kokia didžiule sprogstamąja jėga gali išsiveržti egzistenciniai Europos pokyčiai, kurie neprarado svarbos ir mūsų laikais. O.Koršunovo spektaklyje atsisakoma primityvaus aktualizavimo – šiuolaikiniai elementai pasirodo tik finaliniame chore. Tai labai jaudinantis spektaklis.“ (Regine Muller, „Opernwelt“)
„Bergeno nacionalinės operos spektaklyje (nuotr.) režisierius iš Lietuvos O.Koršunovas drąsiai įveikė neoperinius partitūros ir salės keblumus. Šiame spektaklyje griežtai atsisakyta išorinio blizgesio – toks „Fidelijus“ nesiekia provokuoti ar priversti giliai mąstyti, bet jo nuoširdumas ir aiškumas išties gaivus.“ (Yehudas Shapiro, „Opera“)
„Spektaklis gaiviai primena, kad „Fidelijus“ be partitūroje išreikšto dvasinio dėmens būtų lyg nespalvota C.Monet reprodukcija. Lietuvių režisieriaus O.Koršunovo versijai išties netrūksta spalvų.“ (Kenas Waltonas, „Opera Now“)