Nauja karta gavo progą pamąstyti, kodėl L.van Beethovenas parašė tik šią vienintelę operą, sutiktą jo meto kritikų prieštaringai, kodėl ir šiandien ji statoma nedažnai. Tačiau svarbiausia – galėjo įsiklausyti į gražią operos muziką, puikius chorus ir ansamblius. Spektaklio kūrėjai sudarė tam visas sąlygas.
Šios LNOBT ir Bergeno nacionalinės operos (Norvegija) koprodukcijos sėkmės garantu tapo funkcionali Gintaro Makarevičiaus scenografija, simbolizuojanti ne tik pasaulį kaip kalėjimą, kuriame rutuliojasi „Fidelijaus“ drama, bet ir precizišką L.van Beethoveno muzikos statinį su orkestru centre.
Scenografas tarsi padalijo sceną į tris dalis: orkestro ir pagrindinę veiksmo aikšteles bei kūrinio nuotaikas perteikiantį dangų su ritmingai plaukiančiais debesimis (šviesų dailininkas Steinas Phillipsas). Jis giedras ir vaiskus svajingais, džiaugsmo kupinais momentais ir juodas, nusidažantis kraujo spalva – grėsmingais.
Anot O.Koršunovo, „Fidelijus“ – apie meilę, kuri įveikia pasaulio neteisybę. Tai amžina tema, tad ir opera – amžinai aktuali. Spektaklio kūrėjai ją ir pateikia kaip apibendrintą belaikę istoriją (tai pabrėžia stilizuoti Sandros Straukaitės kostiumai) iki pat finalo, kuriame „taurumas tamsą paverčia šviesa“, o ekrane staiga išnyra Baltijos kelio, Vilniaus Katedros aikštės vaizdai, Lietuvos vėliavos (vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas). Sakytum, menininkai sumanė atiduoti duoklę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui.
Įdomu, kad ankstesnį „Fidelijų“ maestro Jonas Aleksas su režisiere Vlada Mikštaite statė šių įvykių išvakarėse. Anuomet buvo parodyti tik keli spektakliai. „Galbūt opera buvo neišgirsta, nes žmonėms svarbesni buvo gatvės įvykiai. Be to, J.Aleksa su Sergejumi Larinu, kuris dainavo Florestaną, išvyko dirbti į Bratislavą“, – svarstė M.Staškus.
Po ketvirčio amžiaus jau prisimename tuos laikus kaip praeitį. Spektaklį su jais sieja ir muzikinės gijos. M.Staškus neslėpė sekęs savo mokytojo J.Aleksos interpretacija. Jis dirigavo kūrinį iš senutėlės 1926-ųjų maestro partitūros, primargintos jo pastabomis.
„Partitūra buvo visiškai subyrėjusi – ją naujai įrišau. Jaučiu iš jos sklindančią J.Aleksos šilumą, – pasakojo M.Staškus. – Jo įžvalgumas pralenkė laiką – jis interpretavo „Fidelijų“ panašiai kaip šių dienų didieji dirigentai Danielis Barenboimas, Nikolausas Harnoncourt’as, kiti, nors tikrai neskraidė po pasaulį pasiklausyti „Fidelijaus“, o „YouTube“ tais laikais nebuvo.“
„Aš turėjau iš ko mokytis. Tačiau susipažinti su kitų darbais nereiškia juos kopijuoti. Identiškai perkelti kitų idėjas neįmanoma“, – pabrėžė M.Staškus.
Naujo pastatymo stiprybė – darnūs chorai (LNOBT choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas) ir lietuvių artistų darbai. Pirmojoje premjeroje vokalo kultūra, vaidyba, vokiška tartimi ypač žavėjo kalėjimo prižiūrėtoją Roką dainavęs Liudas Norvaišas. Puikiai pasirodė ir Mindaugas Jankauskas (Žakinas), nedidelę Dono Fernando partiją atliko Liudas Mikalauskas.
Piktadarį Doną Picarą įkūnijęs Eugenijus Chrebtovas stebino ekspresija – vos įžengęs į sceną jis tapdavo jos centru. O štai Joanos Gedmintaitės Marcelina nerūpestingu įvaizdžiu priminė Roziną iš „Sevilijos kirpėjo“.
Neatrodė, kad L.van Beethovenas – Andrew Sritherano ir Rachelės Nicholls, sukūrusių daug vokalinės ir emocinės ištvermės reikalaujančius Florestano ir Leonoros vaidmenis, kompozitorius.
„Daug kur vokale vyravo fizinis pradas – L.van Beethoveno muzikai tai svetima. Galbūt meškos paslaugą padarė teatro akustika. Tačiau kalinių choras – vienas šios operos ženklų – nuskambėjo labai subtiliai. Vizualiai spektaklis man patiko, nors sunku spręsti, kiek orkestro įkėlimas į sceną paveikė muzikos skambesį. Garso balansas buvo problema“, – dalijosi mintimis po premjeros muzikos kritikas Edmundas Gedgaudas.
„Fidelijaus“ spektakliai taip pat rodomi gegužės 16 ir 20 d. 18 val. 30 min.