Vieni negali atsigėri gražia jos muzika, puikiais chorais ir ansambliais, kiti vadina veikalą plakatišku, kampuotu, pasigenda jo personažų raidos.
Ginčai tęsiasi iki šių dienų, nors paskutiniojo Vienos klasiko “Fidelijus“, rašytas nepaisant operos autoritetų ir klišių, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui kūrėjų kartų.
Orkestras griežė scenoje
Vilniuje šią operą pastatė režisierius Oskaras Koršunovas ir dirigentas Martynas Staškus su bendraminčiais.
Anot O.Koršunovo, „Fidelijaus“ muzika – dieviška, o tema – amžina. Tai opera apie neteisybę nugalinčią meilę.
Scenografo Gintaro Makarevičiaus dekoracija spektaklyje simbolizuoja pasaulį kaip kalėjimą, kuriame rutuliojasi „Fidelijaus“ drama, ir kartu precizišką L.van Beethoveno muzikos statinį su orkestru centre.
Dailininkas tarsi padalijo sceną į kelias dalis: orkestro bei dvi veiksmo aikšteles ir kūrinio nuotaikas perteikiantį dangų su ritmingai plaukiančiais debesimis (šviesų dailininkas Steinas Phillipsas). Dangus giedras ir vaiskus svajingais, džiaugsmo kupinais momentais ir juodas, nusidažantis kraujo spalva – grėsmingais.
Sprendimą kritikai sutiko prieštaringai. „Spektaklis man patiko labiau nei O.Koršunovo „Meilės eliksyras“.
Tačiau orkestro įkėlimas į sceną galėjo paveikti muzikos skambesį – garso pusiausvyra buvo problema“, – dalijosi mintimis muzikos kritikas Edmundas Gedgaudas.
Jo nuomone, daug kur vokalo partijos, ypač Florestaną kūrusio Andrew Sritharano dainavimas, pasižymėjo fiziniu pradu, o L.van Beethoveno muzikai tai svetima. Kritikui nepasirodė, kad L.van Beethovenas yra ir tinkamiausias Rachel Nicholls, atlikusios daug vokalinės ir emocinės ištvermės reikalingą Leonoros partiją, kompozitorius.
„Galbūt meškos paslaugą padarė teatro akustika. Šiaip ar taip, kalinių choras – vienas šios operos ženklų – nuskambėjo labai subtiliai“, – sakė E.Gedgaudas.
Sujaudino duonos motyvas
Muzikologui Jonui Bruveriui naujasis spektaklis labiau priminė koncertinę versiją nei scenos dramą. Jo nuomone, G.Makarevičiaus sukurta konstrukcija apsunkino artistų muzikavimą.
„Ansambliai yra vienas svarbiausių šios operos momentų, o solistams nebuvo patogu juos dainuoti stovint toli vienam nuo kito. Kompozitoriai kurdami muziką visada įsivaizduoja, kaip erdvėje išsidėstys atlikėjai, kaip iš scenos į salę sklis garsas. Bet ko tik mūsų laikais nebūna“, – svarstė profesorius.
Jo manymu, solistai vis dėlto susidorojo su neįprastais išbandymais, o LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) skambėjo ypač puikiai.
„Man labai patiko O.Koršunovo darbas, jo gebėjimas taikliai sudėlioti emocinius akcentus. Tai operoje itin svarbu, – pabrėžė muzikos kritikė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. – Ko vertas vien duonos motyvas, pakartojamas finale kaip Leonoros ir Florestano meilės simbolis. Jis mane labai sujaudino.“
Puikūs lietuvių darbai
Naujo spektaklio stiprybė buvo ir lietuvių artistų darbai. „Fidelijuje“ sužibo Liudo Norvaišo, dainavusio kalėjimo prižiūrėtoją Roką, žvaigždė. Solistas žavėjo vokalo kultūra, vaidyba ir aiškia vokiška tartimi.
Šioje operoje yra daug kalbamųjų tekstų, ir lietuviai juos perteikė netikėtai gerai.
Puikiai pasirodė Mindaugas Jankauskas (Žakinas), nedidelę Dono Fernando partiją atliko Liudas Mikalauskas.
Piktadarį Doną Picarą įkūnijęs Eugenijus Chrebtovas stebino ekspresija – vos įžengęs į sceną jis tapdavo jos centru. Tuo metu Joanos Gedmintaitės Marcelina nerūpestingu įvaizdžiu priminė Roziną iš „Sevilijos kirpėjo“.
Priminė laisvės kovas
Įdomu, kad ši LNOBT ir Bergeno nacionalinės operos (Norvegija) koprodukcija Lietuvos sceną pasiekė papildyta lietuviškais akcentais: operos finale ekrane išnyra Baltijos kelio, Vilniaus Katedros aikštės vaizdai, Lietuvos vėliavos (vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas).
Sakytum, menininkai sumanė atiduoti duoklę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui.
Ne visus tai įtikino – juk iki finalo „Fidelijus“ rutuliojosi kaip apibendrinta belaikė istorija (tai pabrėžia ir stilizuoti Sandros Straukaitės kostiumai).
Tačiau, J.Bruverio teigimu, istoriniai Lietuvos vaizdai atitiko patriotinę operos idėją ir autoriaus intencijas. Be to, jie pratęsė „Fidelijaus“ interpretavimo lietuvių scenose tradiciją.
Mat pirmasis lietuviškas „Fidelijus“, pastatytas 1968 metais Čikagos lietuvių operoje, buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės 50-mečiui.
1989-ųjų LNOBT spektakliu, sukurtu maestro Jono Aleksos ir režisierės Vlados Mikštaitės, siekta pagerbti stalinizmo aukas. Tiesa, publikos reakcija buvo priešinga: tremtiniai reiškė pasipiktinimą dėl operos veiksmo perkėlimo į Sibiro lagerį. Teatras esą nejautriai pažvelgęs į jų tragediją.
„Tas spektaklis rodytas trumpai, – prisiminė J.Bruveris. – Labai linkėčiau, kad toks likimas neištiktų naujojo „Fidelijaus“.
