Mandolina – instrumentas, kuris prieškario Lietuvoje buvo gana populiarus, ja mokyta groti mokyklose, gyvavo mandolinininkų orkestrai, bet dabar ji – visiška egzotika. Ko gero, didžioji dalis Vilniaus festivalio klausytojų ją išgirdo pirmą kartą gyvenime.
Garsiausiose pasaulio koncertų salėse pasirodantis A.Avitalis yra stačiai įsimylėjęs mandoliną ir teigia siekiąs reabilituoti ją kaip solinį instrumentą. Ir jam tai sekasi. „Kvapą gniaužiantis virtuoziškumas... net neįsivaizdavome, ką gali mandolina!“ – rašo pasaulio spauda apie A.Avitalį.
Vilniaus festivalio publikai A.Avitalis parengė savo aranžuotus ir solo mandolina su LKO atliekamus Johanno Sebastiano Bacho Koncertą klavyrui ir orkestrui Nr. 1 d-moll bei Antonio Vivaldi Koncertą liutniai ir orkestrui D-dur.
Vos pasirodęs muzikantas, nė nepradėjęs groti, jau pelnė publikos simpatijas. Žavus, besišypsantis, spinduliuojantis teigiamas emocijas jis pavergė visą salę. Ar lygiai taip pat pozityviai jautėsi muzikuodamas su Lietuvos kameriniu orkestru?
Kaip pasakojo liudininkai, per repeticijas orkestrui ir solistui nelabai sekėsi susigroti. O ir per koncertą, bent jau atliekant J.S.Bachą, kurio aranžuotes A.Avitalis gliaudo kaip riešutus, yra įrašęs jas į plokštelę, muzikantas, regis, daugiau kankinosi negu jautė muzikavimo džiaugsmą.
Prie koncerto sėkmės neprisidėjo ir dirigentas Sergejus Krylovas, kuris, užuot vedęs muzikantų kolektyvą pirmyn, makalavo rankomis, kaip jam užėjo ant seilės.
Tačiau publikai patiko – ovacijomis ji išprašė biso, ir štai tada A.Avitalio solo atliktas bulgarų šokis parodė, koks muzikanto lygis, kokį įvairų repertuarą galima atlikti mandolina.
Neatsitiktinai per pertrauką galėjai girdėti publikos replikų: „Mandolinininkas puikus – galėjo orkestro nebūti, vieną mandoliną paleisti. Tai, ką pagrojo bisui, galėjo groti visą koncertą.“
Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras kadaise buvo visų Lietuvos muzikos kolektyvų etalonas. Ką ten Lietuvos – iki šiol cituojama solidaus muzikologo knyga, kurioje tarp trijų geriausių Europos kamerinių kolektyvų minimas ir LKO. Ar dar liko kas nors iš anų laikų lygio?
Štai orkestro muzikantai pasirodo scenoje. Atsipūtę, atsipalaidavę, „bele kaip“ klesteli į kėdes ir taip išsiklaipę kaip kam patogiau sėdi visą koncertą. Tokia tat scenos kultūra.
Nė nepalyginsi su tame pačiame Vilniaus festivalyje pirmadienį koncertavusiu Gedimino Gelgoto NICO, akivaizdžiai rodančiu, kad reikia būti pasitempusiam, artistiškam ir nė vienos sekundės scenoje negali atrodyti bet kaip.
Klausytojai, dar girdėję anuometinį LKO, kai visi muzikantai grojo kaip vienas, įpratę prie aiškaus, preciziško garso, dabar to nerado nė kvapo. Jautresnės klausos žmonės girdėjo tiesiog atskirai, po vieną skambant smuikus, altus...
Be baroko kompozitorių muzikos, atliktos su mandolinininku A.Avitaliu, Lietuvos kamerinis orkestras į programą įtraukė vieno garsiausių nūdienos kompozitorių Arvo Parto kūrinius „Fratres“ smuikui, styginiams, mušamiesiems ir „Tabula rasa“ dviem smuikams, preparuotam fortepijonui ir styginiams. Atliko smuikininkai S.Krylovas, Džeraldas Bidva, pianistė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė.
Prieš daugelį metų LKO ruošė A.Parto kūrinius, tarp jų – „Tabula rasa“ šio kompozitoriaus festivaliui Berlyne, repeticijose dalyvavo pats autorius. Anuomet su autoriumi ilgai ieškota skambesio, to vienintelio štricho, kuris suteiktų konkrečiam kūriniui savitą, tik jam vienam būdingą prieskonį, sukurtų meditacijos, hipnozės būseną.
Tačiau panašu, kad anos pamokos nuėjo užmarštin. A.Parto Kūrinio „Tabula rasa“ natos nesudėtingos – mokinių orkestras gali imti ir groti. Svarbu, kas yra tarp natų. Šį kartą tarp natų nebuvo nieko...
„Tabula rasa“ 1977 metai Lietuvos kamerinis orkestras Gidonas Kremeris ir Tatjana Grindenko. 1 dalis 2 dalis
