Šiemetis Vilniaus festivalis stebina kiekvienu koncertu – nuo klubinės atmosferos bei mandolina skambinamų baroko meistrų Filharmonijoje iki kinų gimnastikos triukų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
Praėjusį sekmadienį festivalio džiazo galeriją pratęsė Martinikos pianisto G.Privato autorinis projektas.
Tokių improvizuotojų nedažnai sutiksi pasaulio scenose.
Mat G.Privatas muzikos mokėsi tik vaikystėje. Jis studijavo informatiką ir penkerius metus dirbo Paryžiuje kaip kompiuterių specialistas, bet atsisakė sotaus, saugaus gyvenimo dėl savo tikrojo pašaukimo.
„Manau, formalios studijos nėra būtinos, jei jauti aistrą muzikai, – aiškino pianistas. – Aš mokausi iš savo scenos partnerių. Kuo daugiau sutinku talentingų žmonių, tuo daugiau išmokstu.
Juk niekas taip nesuveda žmonių ir neįkvepia mokytis kaip pati muzika.“
G.Privatas turi įtaigos dovaną. Jis įkaitino salę poetiškomis, melodingomis improvizacijomis taip, kad publika pritarė muzikantams plojimais ir dainavimu.
Tačiau pianisto stilius stipriai priminė klavišų grandą Chicką Coreą – martinikietis prisipažino labai mėgstantis šį muzikantą ir dažnai klausantis jo įgrojimų.
G.Privatui dar teks paieškoti savitesnio veido, taip pat įgyti daugiau grupės lyderio patirties, kad koncertuose savo sugebėjimus atskleistų ne tik jis pats ir puikus prancūzų gitaristas Manu Codjia, bet ir jų šešėlyje tūnoję čekas kontrabosininkas Jiris Slavikas bei du perkusininkai – gvadelupietis Sonny Troupe ir brazilas Adriano Tenorio.
Įdomu, kad dramatišką Martinikos ugnikalnio išsiveržimą išgyvenusio tautiečio istoriją G.Privatas perteikė savo „Cypario pasakojimuose“ šviesiomis melancholiškomis, protarpiais net džiugiomis spalvomis.
„Geriausia reakcija į baisybes – užuojauta. Noriu pripildyti savo muziką gerų emocijų, – aiškino pianistas. – Aš pats jaučiuosi labai laimingas, nes galiu atsidėti muzikai. Tokią privilegiją turi nedaugelis.“
