Vienas ryškiausių visų laikų operos solistų Jose Carreras, kuris kartu su Luciano Pavarotti ir Placido Domingo atvėrė operos meną masiniams klausytojams, atvyksta vasario 14 d. koncertuoti Vilniaus „Siemens“ arenoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru, diriguojamu Davido Gimenezo.
J.Carrero išpopuliarintos ne tik operų arijos, bet ir ispaniška muzika skamba visame pasaulyje – radijuje, televizijoje bei koncertų salėse. Visiems gerai žinomos jo atliekamos dainos „Amigos para siempre“, „Santa Lucia“, „Aranjuez“. Jis yra pardavęs daugiau nei 10 mln. kopijų savo albumų.
J.Carreras – ispanų tenoras, išgarsėjęs Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini kūrinių interpretacijomis. Gimė 1946 metų gruodžio 5-ąją Barselonoje. Jo muzikiniai gabumai atsiskleidė nuo ankstyvos vaikystės. Pamatęs filmą „Didysis Caruso“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Mario Lanza, jis susižavėjo opera. E.Caruso pavergė talentingą berniuką, jis išmoko visas jo arijas ir dainuodavo jas bet kokiai progai pasitaikius.
Jo skambus diskantas priminė Robertino Loretti balsą. Pirmą kartą viešai Jose balsas nuskambėjo, kai jam buvo aštuoneri metai – per Ispanijos valstybinę radijo stotį atliko „La donna e mobile“. Pirmą kartą operos scenoje pasirodė būdamas vienuolikos – Manuelio de Falla operoje „Meistro Pedro teatras“ atliko Pasakotojo (diskantas) vaidmenį. Dainavo ir G.Puccini operos „Bohema“ antrajame veiksme.
Studijavo Barselonoje, ten pat debiutavo Flavijo vaidmeniu „Normoje“. Pagrindinį vaidmenį tuomet atliko Montserrat Caballe. Ji pastebėjo jaunojo tenoro talentą ir padėjo jam gauti pirmojo plano vaidmenį Gaetono Donizetti operoje „Lukrecija Bodžija“. J.Carrears vėl dainavo su M.Caballe 1971 metais, kai debiutavo Londono scenoje operoje „Marija Stiuart“. 1972-aisiais debiutavo JAV – Pinkertonas operoje „Madam Baterflai“, 1974 metais Vienoje pirmą kartą atliko Mantujos hercogo partiją „Rigolete“. Būdamas 28 metų savo repertuare turėjo jau 24 vaidmenis.
1987 metais, kai buvo pasiekęs šlovės viršūnę, medikai jam diagnozavo kraujo vėžį. Liga metams nutraukė dainininko karjerą. Kitais metais jis įkūrė J.Carreras tarptautinį leukemijos fondą – organizaciją, renkančią lėšas leukemijos tyrimams ir gydymui finansuoti. Lėšos iš J.Carreras koncertų skiriamos šiam fondui. Be to, jis vadovauja ir Ispanijos kaulų čiulpų registrui.
„Jeigu būčiau 40 metų jaunesnis, būčiau gydytojas. Ne, vėl pasirinkčiau dainininko kelią. Prašau, nepykite, jei drįsiu pasakyti, jog turiu išskirtinį įgimtą polinkį dainuoti, kurio, deja, neturiu medicininei veiklai. Tikiu, kad moku perteikti jausmus ir emocijas. Tuomet pasijunti visavertis – ne tik menininkas, bet ir žmogus“, – viename interviu sakė J.Carreras.
1990 metais šimtai milijonų viso pasaulio televizijos žiūrovų galėjo matyti ir girdėti trijų tenorų koncertą per pasaulio futbolo čempionato Romoje atidarymą. Šis koncertas, iš pradžių sumanytas kaip būdas padėti J.Carreras fondui, vėliau tapo tradiciniu J.Carrero ir jo kolegų L.Pavarotti ir P.Domingo susitikimu.
1992 metais J.Carreras dainavo per Barselonos olimpinių žaidynių atidarymą ir uždarymą, dešimtojo dešimtmečio pradžioje – operos spektakliuose „Karmen“, „Samsonas ir Dalila“. Vėliau tenoras atsidėjo soliniams pasirodymams. Operose jį buvo galima pamatyti tik kartą du per metus ir kiekvienas toks pasirodymas tapdavo pasaulinio garso įvykiu. 2009 metais tenoras paskelbė baigiąs karjerą operos scenoje ir pasiliekąs tik koncertinę veiklą.
J.Carreras gyvena nedidelėje viloje netoli Barselonos. Dainininką pažįstantys žmonės apibūdina jį kaip prieštaringą asmenybę. Jo uždarumas ir santūrumas puikiai sugyvena su karštu temperamentu ir gyvybingumu. Monako kunigaikštytė Caroline apie jį kalbėjo: „Man jis atrodo truputį paslaptingas, jį sunku ištraukti iš jo kiauto. Jis truputį snobas, bet turi tam teisę. Kartais jis žaismingas, bet dažniau – nepaprastai susikaupęs... Bet man jis labai patinka ir vertinu jį ne tik kaip didį dainininką, bet ir tiesiog kaip mielą, daug iškentėjusį žmogų.“
Parengė Milda Augulytė
