Sekmadienio vakare skambėjo latvių muzikos patriarcho Emylio Darzinio „Melancholiškas valsas“, Sergejaus Prokofjevo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.3 ir Ludwigo van Beethoveno Devintoji simfonija. Fortepijonu grojo tarptautinį pripažinimą jau pelnęs 30-metis latvių pianistas Vestardas Šimkus, dainavo LNOBT ir Kauno valstybinis chorai, latvių, rusų, vokiečių solistai Liene Kinča, Olesia Petrova, Andreasas Schageris, Rihardas Mačanovskis. Dirigavo Modestas Pitrėnas. Tiek daug latviškų pavardžių šio koncerto programoje atsidūrė todėl, kad koncertas buvo skirtas ir mūsų kaimynės Latvijos pirmininkavimo ES pabaigai.
E.Darzinio „Melancholiškame valse“ galėjai išgirsti ir Jano Sibeliaus „Liūdno valso“, ir Edvardo Griego, Cesaro Francko kūrybos atgarsių. E.Darzinis – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio amžininkas, bet, kaip po koncerto pabrėžė kompozitorė Audronė Žigaitytė, jis buvo arba tinginys, kad Leipcige nesimokė kontrapunktų, arba per didelė asmenybė, kad ką nors imituotų ar dubliuotų – jo kūryboje kur kas daugiau originalumo negu latvių kompozitoriaus „Melancholiškame valse“. Vis dėlto tai gražus, subtilus kūrinukas, kuriuo gėrėtis trukdė tik ta nelemta akustika – M.Pitrėnas garso neforsavo, tad atrodė, kad uždėtas filtras ir turi įsitempti norėdamas išgirsti kiekvieną natą.
Nuskambėjus Sergejaus Prokofjevo Koncerto pirmiesiems garsams, iškart dingo melancholiški subtilumai, atsirado sarkastiškumas, garso aštrumas, griežta ritmika, orkestras visai kitu stiliumi grojo S.Prokofjevo kūrinį. Sudėtingą fortepijono partiją puikiai atliko pianistas V.Šimkus. Subtilesnės klausos klausytojams užkliuvo nebent fortepijono tembras.
„Jei neturi fortepijono, nerenk fortepijoninio koncerto. O tai skamba kaip „Husqvarna“. Žinote, kas yra „Husqvarna“? Tokia „piela“, – gal kiek ir hiperbolizuodamas apie šiam koncertui atgabentą „Bosendorfer“ fortepijoną atsiliepė maestro J.Domarkas.
Bene labiausiai publika laukė koncerto antrosios dalies ir L.van Beethoveno Devintosios simfonijos. Dirigentas M.Pitrėnas, dar koncerto išvakarėse duodamas interviu „Lietuvos rytui“, prisipažino, kad šis atlikti šį kūrinį didelėje salėje, su dviem chorais, solistais – viena jo svajonių. Svajonės, kaip žinome, turi savybę pildytis.
Plojimų audra pasibaigus kūriniui bylojo – net tiems, kurie šį kūrinį moka atmintinai, žino kiekvieną natą, klausantis veržėsi ir ašaros, ir šiupuliukai ėjo.
„Žengtas didžiulis žingsnis į priekį interpretuojant atspalvius. Tai, apie ką M.Pitrėnas visą laiką šneka, jau randasi praktiškai, – susižavėjimo neslėpė A.Žigaitytė. – L.van Beethoveno Devintoji simfonija pranoko savo laiką, joje užkoduota daug būsimų stilistikų iki leitmotyvų sistemos, kurią perėmė Richardas Wagneris, iki instrumentinių tembrų sureikšminimo. Ši simfonija įgyja ir XIX a. pabaigos, ir netgi XX a. pradžios bruožų.
Trečiojoje dalyje, kuri yra nebethoveniškai lyriška, styginiai skambėjo tokiais štrichais, su tokia spalvų įvairove, kad net beakustė salė negalėjo jos nuslopinti. O finale pritrenkė tarsi bažnytinės maldos momentai orkestre, kai grojo žemųjų styginių choralas. Apie vokalą apskritai nėra ko kalbėti – toks choro minkštumas. Jei reikėtų žodžiais įvardyti visus atspalvius, būtų neįmanoma. Nepakartojamas efektas, kai, girdėdamas tokį pažįstamą kūrinį, gali stebėtis, džiaugtis, virpėti.“
