Teatras – lyg šeima
Jauki centro aplinka, kurioje tvyro legendinio režisieriaus J.Miltinio dvasia, įkvėpė jubiliatės bičiulius ir bendražygius kalbėti apie teatrą, prisiminti tuos aktorės vaidmenis, kurie padarė milžinišką įspūdį, gal net nulėmė gyvenimo kelio pasirinkimą.
„Buvau trečiokas, kai pirmąkart pamačiau ponią Renę. Atvežė mus į Panevėžį pažiūrėti spektaklio „Katės namai“. Net scenos užuolaidos šnaresys, kiekviena švieselė buvo stebuklas. Ir įbėgo į sceną nuostabaus grožio katė. Taip sužavėjo tas vaidmuo, ta pasaka, kad grįžau namo kaip iš stebuklingos šalies. Po to atvažiavo teatras gastrolių ir parodė „Belugino vedybas“. Tada pamačiau R.Zdanavičiūtę, tokią aikštingą jaunamartę, kuri scenoje šokdino Donatą Banionį.
Po devintos klasės atėjau į studiją ir prasidėjo mano gyvenimas teatre. Kai man teko vaidinti spektaklyje „Pijus nebuvo protingas“, tai ten R.Zdanavičiūtė vaidino Agnę ir vis mane gundė. Paskui vaidinome kartu spektaklyje „Volponė“. Ten jau man teko garbė padėti ranką ant jos krūtinės. O „Devynbėdžiuose“ sukausi apie jos vaidinamą Bobą Vienaakę. Buvo nuostabus laikas, kai mes gyvenome kaip vienoje šeimoje. Scenoje tarp mūsų nebuvo amžiaus skirtumo. Viename spektaklyje galėjau būti jos meilužis, kitame – jos tėvas“, – pasakojo aktorius Enrikė Kačinskas.
Aristokratiška buvo ir gyvenime
Aktorius Rudolfas Jansonas sakė, kad jam pasisekė, nes teko laimė pažinoti aktorę, kuri teatrui atidavė 62 metus, suvaidino visą galeriją vaidmenų, o jis matė visus, kurie buvo sukurti nuo 1961-ųjų.
„Vienas pirmųjų buvo I. Franko „Pavogtoji laimė“, kuriame vaidino nuostabus trio: Regina Zdanavičiūtė, Bronius Babkauskas, Vaclovas Blėdis. Buvo kažkas nepaprasto. Tą spektaklį, kai žiūrėjau, oi verkiau, oi verkiau“, – prisiminimais dalijosi aktorius.
Vaikystėje patirtas didžiulis įspūdis pamačius spektaklį „Katės namai“ ir nepaprastai įtaigiai R. Zdanavičiūtės suvaidinta katė-aristokratė daugeliui aktorių į atmintį įsirėžė visam laikui. Pasak R.Jansono, tas aristokratiškumas buvo ir gyvenime. R.Zdanavičiūtė – labai jautrus žmogus, įdomi pašnekovė, labai apsiskaičiuosi, turinti humoro jausmą. Aristokratiška scenos dama.
Aktorė Eleonora Koriznaitė, užaugusi teatro scenoje, juokavo, kad būdama trejų metukų per „Katės namus“ atlikusi beveik detektyvinį tyrimą ir supratusi, kiek iliuzijos yra spektakliuose. Pažvelgusi iš arti į grojančią ir dainuojančią katę, ji pastebėjo, kad pianino klavišai nejuda.
Jubiliatės bičiuliai prisiminė, kad aktorė turėjo puikų balsą, mokėjo ir mėgo skambinti pianinu. Pasak aktoriaus Petro Kežio, R.Zdanavičiūtė įėjo į teatro intelektualiųjų aktorių plejadą, kuri buvo toli nuo intrigų, domėjosi literatūra, menu.
Seimo narys Povilas Urbšys įvardino aktorę R.Zdanavičiūtę dvasios aristokrate, turinčia aukštos prabos inteligenciją.
Susirinkę į parodos atidarymą žmonės turėjo galimybę išgirsti aktorės rašytus laiškus savo vyrui žymiam aktoriui Stasiui Petronaičiui, kuris dėl ligos negalėjo dalyvauti renginyje. Nuoširdžius, atspindinčius šiltą tarpusavio ryšį laiškus skaitė Nomeda Simėnienė, kuri labai artimai pastaraisiais metais bendrauja su šia teatralų šeima.
Pasak N.Simėnienės, dabar juos vienija ir bendras sumanymas. Prieš kurį laiką R.Zdanavičiūtė labai intensyviai susirašinėjo su Margarita Dvarionaite. Labai jautrūs, pilni filosofijos laiškai keliavo iš vienų namų į kitus maždaug penkerius metus, nors abi moterys, taip niekad ir nesusitiko.
Dabar rengiama epistoliarinio žanro knyga, kuri turėtų pasirodyti rudenį. Knygai impulsą davė susirašinėjimas su M.Dvarionaite, tačiau į ją turėtų sugulti ir kiti laiškai: Algimanto Masiulio, S.Petronaičio ir R.Zdanavičiūtės, kurie rašydavo vienas kitam filmavimų ar kitų trumpų išsiskyrimų metu.
Fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius pasakojo, kaip kilo mintis sukurti aktoriams skirtus atvirukus, ant kurių jie galėtų pasirašyti savo gerbėjams. Žymiems teatralams patiko jų fotografijos, jie geranoriškai davė autografus, nors iš pradžių fotomenininkas baiminosi dėl jų reakcijos, ypač dėl slapčia padarytų nuotraukų.
Sukūrė per 120 vaidmenų
Šį renginį vedusi J.Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė pateikė aktorės biografijos faktų.
R.Zdanavičiūtė gimė 1925 m. birželio 12 d. Kaune. Dar mokydamasi gimnazijoje J.Miltinio pastebėta ir pakviesta į jo vadovaujamą Teatro studiją. Nuo 1943 m. – Panevėžio dramos teatro aktorė. Per šešis kūrybinius dešimtmečius, atiduotus teatro scenai, sukūrė apie 120 vaidmenų.
Vieni garsiausių – Marja Antonovna (N.Gogolis „Revizorius“, rež. J.Miltinis. 1946 m.), Madam Vasar (E.Zolia „Raburdeno paveldėtojai“, rež. J.Miltinis. 1953 m.), Natalja Petrovna (I.Turgenevas „Mėnuo kaime“, rež.J.Alekna, G.Karka. 1957 m.), Baronienė de Šampinji (E.Labišas „Šiaudinė skrybėlaitė“, rež. J.Miltinis. 1959 m.), Vasiluca (J.Drucė „Kasa Marė“, rež. V.Blėdis), Lina Rozė (F.Diurenmatas „Fizikai“, rež. J.Miltinis. 1967 m.), Boba Vienaakė (K.Saja „Devynbėdžiai“, rež. J.Blėdis. 1974 m.), Melisa Gardner (A.R.Gurney „Meilės laiškai“, rež. R.Banionis. 1998 m.), Liusi Kuper (K.Rapoportas „Toliau tyla“, rež. A.Kėleris).
Nuo 1960 m. vaidino ir kine, sukūrė daugiau kaip 10 vaidmenų, tarp jų – Marcinkaus žmona filme „Niekas nenorėjo mirti“, 1965 m., motina – „Naktys be nakvynės“, 1966 m., motina (Liutkuvienė) – „Mainai“, 1977 m., Augulienė – „Markizas ir piemenaitė“, 1978 m., Jūraitienė – „Vilius Karalius“, 1988 m.
R.Zdanavičiūtė, be kitų svarių apdovanojimų, 2002 m. apdovanota nusipelniusios panevėžietės meno srityje vardu.
Dovanų paprašė tik portreto
Susirinkusieji J.Miltinio palikimo studijų centre galėjo pažiūrėti Alberto Petrausko dokumentinį filmą apie R.Zdanavičiūtę, pamatyti jos vaidmenis, bendravimo su kolegomis akimirkas, išgirsti jos dainuojamas dainas.
Renginio metu pristatyta paroda „Scenos ir gyvenimo aristokratė. Reginai Zdanavičiūtei – 90“. Parodoje eksponuojamos asmeninės ir spektaklių fotografijos iš J.Miltinio palikimo studijų centro fondų ir lietuvių dailininkų sukurti R.Zdanavičiūtės portretai iš privačios aktorių R.Zdanavičiūtės ir S.Petronaičio kolekcijos.
Aktorė Eleonora Matulaitė papasakojo parodoje eksponuojamo portreto, kuris traukė visų akis, istoriją. Prieš vieną R.Zdanavičiūtės jubiliejų pavyko ją iškvosti, kad dovanų labiausiai norėtų gauti savo portretą. Kaip tik tuo metu dailininkė Bronė Mingilaitė-Uogintienė buvo pradėjusi tapyti nuostabius moterų portretus. Kolegos susisiekė su dailininke, portretas buvo nutapytas ir padovanotas jubiliatei.
