Jaunųjų choreografų „Impulsui“ reikia impulsų

Kai kurie ketvirtojo „Impulso“ choreografai jau yra rodę savo darbus anksčiau, tačiau visi vis dar ieško savo kūrybos motyvų ir braižo, šokio raiškos formas dekoruodami šalutiniais elementais – scenografija, kostiumais bei kitais vaizdiniais efektais.

Pirmą kartą „Impulse“ dalyvavo Daria Olefirenko, sukūrusi ir pašokusi tradicinį monologą „Žinau, tu esi čia“ pagal Aleksandro Peskanovo muziką. Klasikinio šokio judesiai ir gerai atliekamos sudėtingos jų kombinacijos slydo turinio paviršiumi ir labiau priminė nuoširdžiai atliktą techninių šokėjos galimybių pristatymą.

Agnė Steponkevičiūtė „Kvėpavimą“ sukūrė pagal „Ketto Revisited“ ritmus, savo epizodui suteikė indiškų atspalvių ne tik plastinėmis detalėmis ir siluetais, bet ir kostiumais bei animuotų vaizdo projekcijų marginiais, o šokėjos Margarita Makejeva ir Ingrida Švedunova tapo lyg egzotiškų šokių divertismento dalyvės.

Šį įspūdį pratęsė Vaidos Šniurevičiūtės kūrinys „Įkvėpimas“, tik jau pagal Afrikos būgnų muziką (šoko Urtė Bareišytė, Marta Rueda Blanco ir Agnė Ramoškaitė).

Kitokiais principais remtasi antrajame V.Šniurevičiūtės darbe „Fabula“ pagal Astoro Piazzollos, Piotro Čaikovskio ir Franzo Schuberto muziką. Atlikėjai (Ignas Armalis, Miguelis Lozano, Davidas Ollero Santos, Agnė Steponkevičiūtė ir Julija Turkina) audė numanomų personažų santykių giją, kuri neįgavo raiškesnio, labiau įsimenančio choreografinio pavidalo.

„Laukimą“ pagal Johanno Sebastiano Bacho Adagio d-moll pastatė Edita Stundytė, „Impulse“ dalyvaujanti nuo pat pirmojo projekto ir pateikianti vis kitokių choreografinės stilistikos darbų. Epizodą atliko Simona Paciukonytė – M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinė, vienintelė pasirinkusi laisvai samdomos šokėjos karjerą, matoma įvairiuose šokio projektuose.

Stebina permainingos kūrybinės veiklos neišbalansuota jos šokio forma, taip pat emocinė branda, leidusi perteikti savitą muzikos kūrinio plastinę interpretaciją, kuriai užteko minimalistinio kostiumo ir saikingo apšvietimo. Choreografinė kalba čia buvo lakoniška (išskyrus epizodo pabaigoje iliustratyviai paleistus šokėjos plaukus) ir įtaigi.

Mąslią, rimtą šio epizodo intonaciją užgožė antrojoje dalyje parodytas dar vienas E.Stundytės darbas „Pasimatymas“ pagal Chilly Gonzaleso muziką, kurį šoko Anastasija Čumakova ir Danielis Dolanas.

Humoristinis tonas, ryškios spalvos (geltona suknelė, purpurinis kostiumas), detalės (gėlės žiedas, „varlytė“), į choreografinį reginį įsitraukiantys šokėjų šešėliai, nepaisant nuotaikingo atlikimo, pristigo vidinio nuoseklumo ir choreografinės žaismės.

Trumpą istoriją „Ypatingame ryšyje“ norėjo papasakoti Urtė Bareišytė – pagal Maxo Richterio muziką sukurtas epizodas, kurį atliko Charlotte Lejeune, Aistis Kavaliauskas, Agnė Ramoškaitė ir Davidas Ollero Santos, buvo perkrautas vizualiniais efektais (vaizdo projekcijos su judančiomis DNR spiralėmis ir echoskopiniais vaizdais, balta uždanga su už jos ir joje besimezgančios meilės ženklais, dvi laiptuotos pakylos) bei naivoka, iliustratyvia vaidyba, kuri išskirtinumo siekiantį choreografinį ryšį apvėlė smulkiomis buitiškomis detalėmis.

Jokios logikos nereikia ieškoti Kipro Chlebinsko kūrinyje „Metabolė“. Pasirinkęs Onutės Narbutaitės muziką, choreografas nėrė į sapnų ir fantazijų gelmę, paskui save nusiviliodamas šokėjus Žilviną Beniuševičių, Kristiną Gudžiūnaitę, Ingą Cibulskytę, Aleksandrą Ivanovą ir Simoną Paciukonytę.

Paradoksaliais įvaizdžiais ir veiksmais prisodrintame reginyje liko maža vietos labiau artikuliuotai choreografinei formai.

Sudėtingiausias kūrinys – „Geroji žinia“ pagal Giedriaus Puskunigio muziką, kurią, įkvėptos Jano van Eycko paveikslų, ėmėsi įkūnyti Jelena Lebedeva ir Olga Rudiakevič-Steponkienė. Čia taip pat buvo remiamasi vaizdo projekcijomis, kylančiomis ir besileidžiančiomis uždangomis, scenos gilumoje ryškėjančiais ir nykstančiais vaizdiniais.

Prie daugelio kituose epizoduose matytų šokėjų kordebaleto čia prisidėjo Gediminas Bubelis ir Brigita Misiūtė, o solistai Olga Konošenko ir Romas Ceizaris ryškiais, santūriais judesiais mėgino įkūnyti vizionieriškas choreografių idėjas.

Vis dėlto ketvirtasis „Kūrybinis impulsas“ „Gerosios žinios“ Lietuvos šokiui nepaskelbė: tikrovė koreguoja galimas šio meno raidos trajektorijas, vis dar stinga išradingų, gebančių nustebinti individualios choreografinės mąstysenos kūrėjų, norinčių ir galinčių dirbti didesnėse erdvėse ir su didesniu skaičiumi šokėjų.

Akivaizdu, kad Lietuvos choreografijos atsinaujinimui vieno impulso nepakanka.