Piotro Čaikovskio konkursas: kur dingo Vanai Cliburnai?

„XV tarptautinis Piotro Čaikovskio konkursas praėjo be didelių skandalų, bet ir be didelių atradimų“, – apibendrino Rusijos laikraščio „Novyje  izvestija“ muzikos apžvalgininkas  Sergejus Biriukovas. Antradienį vėlai vakare baigėsi perklausos, trečiadienį Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje bus oficialiai paskelbti ir apdovanoti vieno prestižiškiausių pasaulyje klasikinių muzikantų varžytuvių nugalėtojai.

L.Geniušas – vienas P.Čaikovskio konkurso favoritų.
L.Geniušas – vienas P.Čaikovskio konkurso favoritų.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 1, 2015, 3:12 PM, atnaujinta Oct 28, 2017, 11:46 AM

Iš konkurso, kurio dalyvius vertino itin autoritetinga žiuri, organizaciniam komitetui vadovavo ypač įtakingas prezidentas Valerijus Gergijevas, kuriame buvo pritaikyta nauja vertinimo sistema – vietoj painios kompiuterinės balsų apskaitos – paprasčiausias kiekvieno žiuri nario „taip“ arba „ne“, laukta daug. Ar pasiteisino lūkesčiai? – klausė S.Biriukovas.

Beveik tris savaites truko keturių srautų maratonas, padalytas ne tik į skirtingas sales, bet netgi į miestus – violončelininkus ir vokalistus priėmė Sankt Peterburgas, palikęs Maskvoje pianistus ir smuikininkus. Amžinai konkurso entuziastų problemai – kaip persiplėšti į keturias dalis – padėjo internetas, transliavęs visas perklausas.

Tačiau jis padėjo greičiau tik teoriškai, nes realiai aprėpti šį didžiulį informacijos srautą, jei dar ir dalyvauji perklausose, beveik neįmanoma. S.Biriukovas pasirinko kitą kelią – kuo geriau įsigilinti į vienas varžytuves ir pajusti visą jų įtampą. Šiomis varžytuvėmis tapo pianistų konkursas.

Konkurso dramaturgija išryškėjo greitai. Nuo pat pradžių į favoritus išsiveržė savimi pasitikintis, nors galbūt stokojantis meninio individualumo Lukas Geniušas – Rusijos ir Lietuvos atstovas, neseniai mirusios garsios pianistės, Maskvos konservatorijos profesorės Veros Gornostajevos auklėtinis ir kartu jos anūkas, jaunas ir žaviai veržlus Daniilas Charitonovas, kol kas dar Centrinės muzikos mokyklos Valerijaus Piaseckio klasės mokinys, tvirtas amerikiečių virtuozas George'as Li, romantiškai subtilus prancūzas Lucas Debargue‘as...

Žurnalistų nusivylimui, bet konkurso renomė naudai ypač skandalingų teisėjavimo nesusipratimų nebūta, už tai dėkui Dmitrijui Baškirovui, Borisui Berezovskiui, Micheliui Beroffui, Peteriui Donohoe, Sergejui Dorenskiui, Barry Douglasui, Vladimirui Ovčinikovui, Aleksandrui Toradzei, Vladimirui Felcmanui ir kitiems garsiems fortepijono meno specialistams.

Antrasis turas, ypač pirmoji – solinė – jo dalis tapo konkurso draminiu centru. Čia didžiausia repertuaro įvairovė, leidusi išryškėti individualybėms. Ir, reikia pasakyti, favoritai ne visada atrodė lyderiai. Taip, visas Johanneso Brahmso 1-osios sonatos ir Sergejaus Prokofjevo 7-osios sonatos natas tas pats L.Geniušas pagrojo visiškai inteligentiškai, tačiau ši muzika iš atlikėjo reikalauja daug daugiau. Jeigu kalbėtume apie tokį klausytojo jausmą kaip simpatija, jos, mano požiūriu, labiau vertas Ilja Raškovskis, irkutskietis, Vladimiro Krainevo auklėtinis Hanoveryje – kad ir dėl nestandartinės programos, į kurią buvo įtrauktos iškart dvi Aleksandro Skriabino sonatos – 10-oji ir 5-oji, o tokia ištikimybė tam tikram kompozitoriui visada kelia pagarbą: žmogus turi aistrą – vieną svarbiausių individualybės požymių. O Michailo Petuchovo auklėtinis Maskvos konservatorijoje Dmitrijus Maslejevas pasirodė tikras muzikantas tyrėjas, nebijantis sunkių temų: į programą įtraukė du „Mirties šokius“ – Ferenco Liszto ir Camille'io Saint-Saenso, aranžuotą to paties F.Liszto. 

Antrojo turo antroji dalis – Wolfgango Amadeaus Mozarto koncertai – sukėlė greičiau nusivylimą, nei suteikė atradimo džiaugsmą: mažai kas iš dalyvių rado savo požiūrį į išoriškai kuklią, bet kupiną lobių ir paslapčių Zalcburgo genijaus kūrybą.  O Michailas Turpanovas, iki tol sužibėjęs kaip gilus Franzo Schuberto interpretatorius (puikiausia pianisto charakteristika, net toks meistras kaip Denisas Macujevas iki šio vengia šio kūrėjo „dieviškojo ištęstumo“), grodamas W.A.Mozartą staiga susikirto – paprasčiausiai pamiršo tekstą...

Finalinio šešetuko pasirinkimas nesukėlė ryškesnių žiuri, prie kurios dabar prisidėjo ir D.Macujevas, nesutarimų. Gal tik S.Redkinas su savo mechanistine maniera keistokai atrodė tarp tokių konkurentų kaip, tarkime, žaviai veržlus G.Li arba elegantiškas L.Debargue‘as... Lucas – apskritai unikumas, apie kurį vertėtų atskirai papasakoti: vaikinas tik nuo 11 metų pradėjo mokytis groti pianinu (pasaulyje jau penkeri metai laikomi ribiniais – vėliau kur kas sunkiau išugdyti virtuoziškumą), o su simfoniniu orkestru (Rusijos valstybiniu akademiniu simfoniniu orkestru) apskritai  pirmą kartą susidūrė šiame konkurse būdamas 24 metų. Jam dar paprasčiausiai trūksta ištvermės, F.Liszto 2-ojo koncerto interpretacija greičiau priminė elfo purpsėjimą negu Mefistofelio ir Fausto skrydį, kuris kur kas artimesnis F.Liszto sumanymui. O per P.Čaikovskio 1-ojo koncerto 1-ąją dalį šis „išgaląstas“ virtuozas tam tikru momentu, anaiptol ne sudėtingiausiu, staiga sutriko, nežinia ko išsigandęs...

 L.Geniušui – atskira padėka už P.Čaikovskio 2-ąjį koncertą, kuris atliekamas dešimtis kartų rečiau nei 1-asis, nors nė kiek ne prastesnis, o pagal dramaturgiją ir plėtotę netgi platesnis. Ir už drąsa po šio luito imtis dar vieno – Sergejaus Rachmaninovo 3-iojo koncerto. Bet ir šis užsigrūdinęs kovotojas S.Rachmaninovo epopėjos finale pastebimai pavargo.

Taigi, kas pirmas: L.Geniušas, L.Debargue'as, G.Li, D.Charitonovas, D.Maslejevas ar  S.Redkinas?

Tikiuosi, žiuri pasirinkimas bus vertas pagarbos. Nors apskritai galiu pasakyti, kad geidžiamo atradimo – Vano Cliburno, Vladimiro Aškenazio, Grigorijaus Sokolovo ar Michailo Pletniovo masto individualybės – mano požiūriu, nebuvo.

Kurgi, vaizdžiai tariant, dingo V.Cliburnai? O gal jie išaugs vėliau iš tų pačių D.Charitonovo, L.Debargue'o, finalo nepasiekusių M.Turpanovo, I.Raškovskio?.. Bet tai jau klausimas ne gerbiamai P.Čaikovskio konkurso žiuri.

Parengė Milda Augulytė 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.