Pagrindinis konkurso metras Valerijus Gergijevas mano, kad nugalėtojas turi būti fiziškai ištvermingas, kad atlaikytų įtemptą gastrolių grafiką (pirmiausia paties V.Gergijevo). Ir visas konkursas vyko baiminantis, kad laimės jo vizija, teigė Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ muzikos apžvalgininkė Natalija Zimianina. Pasirinkta kompromisinė figūra: Dmitrijus Maslejevas (1-oji premija) yra ryški individualybė ir jo garsas išskirtinis, visiškai nekurtinantis.
Šešiolikametis Daniilas Charitonovas (3-ioji premija), kurį spėjo būsiant nugalėtoju, kol kas beveik nesupranta, ką groja. Jo techninė jėga stulbinama, bet dirba tuščiai, kartais netgi norėjosi šūktelėti: „Jaunuoli, čia jums ne paradas Raudonojoje aikštėje!“
Laikas reikalauja litaurų, tačiau žmogaus siela, jau visa nusėta mėlynių, – paguodos. Todėl daug kam pasirodė artimas Sergejus Redkinas iš Sankt Peterburgo (3-ioji premija), nepaprastai subtilus muzikantas, jaučiantis pagarbą didiesiems autoriams (jis ir pats kompozitorius).
Antrąją vietą pasidalijo George'as Li (JAV), puikus virtuozas, trokštantis savo greitį pripildyti prasmės, ir Lukas Geniušas (Lietuva-Rusija), tipiškas Maskvos fortepijono mokyklos atstovas.
Šie akmenėjantys „mokyklų“ likučiai idealiai atitinka nenutrūkstamos koncertinės gamybos reikalavimus. Juk kas svarbiausia prodiuseriui? Stabilumas ir nuspėjamumas! Kadaise Luko senelė, garsioji pedagogė Vera Gornostajeva parašė plačiai nuskambėjusį probleminį straipsnį „Muzikantas ar pianistas?“ Paradoksiška, bet kaip tik jos anūkas, jos pačios išugdytas, kol kas, kaip ir D.Charitonovas, nežengė toliau paprasčiausio fortepijono tramdymo.
Daugiausia ginčų sukėlė du muzikantai. Andrejus Korobeinikovas parodė savo panieką gladiatorių kovoms, jau pirmajame ture prašovęs pro privalomąsias „mokyklines“ miniatiūras. O po to, išlaikęs pauzę, pateikė savąją, gerai apgalvotą Ludwigo van Beethoveno 32-osios sonatos, kaip pats sako, „dieviškos muzikos“, interpretaciją. Kai kurie žiuri nariai persikreipė iš pasipiktinimo. Tačiau didžiulis performansas įvyko: pirmą kartą per visą konkurso istoriją A.Korobeinikovas sąmoningai metė iššūkį išskirtinių gabumų turinčius artistus alinančioms lenktynėms ir sustabarėjusioms dogmoms, tapo savotišku XV konkurso „Pussy Riot“. Tačiau toliau pirmojo turo jo, žinoma, neleido.
Antrajame ture publika savo herojumi išsirinko 24 metų prancūzą Lucas Debargue'ą (4-oji premija). Skirtingai nei Andrejus, jis susipriešino su konkursu netyčia ir sumaišė rengėjams visas kortas. Kas galėjo laukti tokios staigmenos! Per visus penkiolika konkursų tokių genijų buvo trys keturi. Jie dažniau ir negimsta. Lucas reanimavo pusgyvę Nikolajaus Metnerio sonatą, kuri, kaip ir jo atliktas Maurice'o Ravelio „Nakties Gasparas“, visiems laikams liks ir atmintyje, ir konkurso aukso fonde.
O kai jis grojo paprastutį P.Čaikovskio Sentimentalų valsą, ašaros tryško nuo subtilių, trapių ir tokių veriančių kompozitoriaus emocijų, kokių jo vardo konkurse dažniausiai nebūna nė kvapo! Seniai laukėme tokio muzikanto ir pagaliau jo sulaukėme. Tiesa, jis aiškiai nepajėgtų su V.Gergijevu groti po tris P.Čaikovskio koncertus per dieną. Tačiau jis tikrai turės paklausą – konkurso transliacijų peržiūrų skaičius pasiekė aštuonis milijonus 180-yje šalių. L.Debargue'as dar gavo ir muzikos kritikų prizą „už unikalų talentą, kūrybos laisvę ir muzikinių traktuočių grožį“.
Beje, jo pedagogė Paryžiuje yra Maskvos konservatorijos auklėtinė Rena Šerševskaja. O G.Li konkursui rengė Maksimas Mogilevskis – tai ypač aiškiai buvo girdėti atliekant P.Čaikovskio koncertą, iš kurio ir žiuri, ir publika, kaip aikštinga stileiva, reikalauja „būti tokiam kaip visi“ ir sykiu „kad niekas taip neatrodytų“.
Tapo akivaizdu, kad fantastiška technika, kuria ypač išsiskyrė G.Li ir D.Charitonovas, nebenustebinsi. Neseniai Maskvoje koncertavęs kinų stebuklas Lang Langas parodė, kad visos įmanomos greičio ribos jau pasiektos. Na, tarkime, gros dar greičiau, kol nebebus galima atskirti natų. Tačiau kam?
Susidarė įspūdis, kad muzikos pasaulis jau tuoj grįš prie neskubraus, mąslaus grojimo. Tik štai dėl ko liūdna – Maskvos filharmonijos prodiuseris Antonas Šalašovas skundėsi: „Ak, jeigu visi susižavėjimo šūksniai, aistruoliai, žiniasklaida ir gerbėjai išsilaikytų nors metus... Kur jie dingsta po konkurso?“
Parengė Milda Augulytė
