D.Allenas yra vienas savičiausių džiazo vituozų. Autoritetingas JAV žurnalas „Guitar Player“ vos šešiolikos sulaukusį gitaristą pripažino kylančiu talentu. Filadelfijoje gimęs D.Allenas į Niujorką atvyko 1988 metais. Muzikanto karjera trunka beveik tris dešimtmečius, jis yra išleidęs du kritikų pripažintus originalių džiazo kompozicijų albumus: „Untold Stories“ (2005) ir „Real and Imagined“ (2007).
- Kaip ir kada atradote džiazo muziką ir kuo ji labiausiai žavi? – paklausiau D.Alleno.
– Džiazu susidomėjau dar būdamas paauglys. Nusprendžiau tapti profesionalu, tad persikėliau į Niujorką, kur gilinau savo kone 25 metus. O žaviausia atliekant džiazą – specifinis laiko patyrimas. Juk visi gyvename dabartyje ir improvizuojame, taigi dažnai naudojame tą pačią kalbą kaip ir džiazas. Man įdomu spontaniškai pasakoti istorijas, tai yra kurti kompozicijas, kurios kiekvieną sykį vis kitokios. Žinoma, reikia daug ir intensyvių pastangų, kad pajustum savo instrumentą ir galėtum laisvai improvizuoti.
– Sulaukęs šešiolikos jau buvote pripažintas kylančiu talentu. Kaip ši ankstyva sėkmė paveikė jūsų tolesnę karjerą?
– Nusiunčiau žurnalui „Guitar Player“ keletą savo įrašų ir netrukus jie parašė straipsnį apie mane. Iki to laiko rimtai nesidomėjau džiazu. Tačiau nepraėjus nė metams nusprendžiau – noriu gilintis į šią sritį. Įstojau į Manhateno muzikos mokyklą Niujorke, turinčią senas džiazo tradicijas. Ten dėstė daug gerų muzikantų, vis dėlto trečiame ketvirtame kurse man pasidarė per ankšta, nes domino modernesnis džiazo atlikimas.
- Tačiau gitara dažniausiai asocijuojasi su roko, o ne džiazo muzika...
– Gitara ėmiau groti vos sulaukęs trylikos. Savaime suprantama, iš pradžių rinkausi roką. Juk buvau tipiškas amerikiečių paauglys. Devintajame dešimtmetyje man didžiausią įspūdį darė tokie muzikantai kaip Eddie Van Halenas ir Randy Rhodes.
Ilgainiui keitėsi mano muzikinis skonis, tad ir atlikimo technika pakito. Grodamas džiazą išmokau naujų būdų artikuliuoti ir perteikti muzikines frazes. Roko muzikantas jas gali pagroti paviršutiniškai, šaltai. Džiazas yra kur kas įdomesnis, turtingesnis, turintis daugiau raiškos galimybių. Kartu tai XX amžiaus muzika, atsiradusi JAV ir vėliau paplitusi visame pasaulyje. Čia susilieja skirtingos muzikinės tradicijos, pavyzdžiui: afrikiečių, indų, brazilų... Visa tai galima panaudoti ir atlikti savo stiliumi.
Esu kartu ir kompozitorius, semiuosi įkvėpimo iš Keitho Jarretto, Coltrane'o, Jimo Halo, Belos Bartoko, Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinių.
- Ką reiškia būti džiazo gitaristu Niujorke – mieste, kuriame muzikos ir apskritai meno scena yra labai dinamiška, aktyvi?
– Džiazo muzikantams tai geriausia vieta pasaulyje! Visi nauji atradimai padaromi būtent Niujorke. Kiekvienas stengiasi atskleisti geriausias savo muzikos ypatybes. Ten susitelkusi didžiulė kūrybinė energija, kuri įkvepia. Tuo pat metu menininkai dažnai susiduria su išgyvenimo problema, nes Niujorkas yra ir vienas brangiausių pasaulio miestų. Darbo ir gyvenimo tempas čia nepaprastai intensyvus, konkurencija milžiniška. Net ir puikiems muzikantams, profesionalams nepavyksta iki galo įgyvendinti savo sumanymų – įrašai kainuoja labai brangiai. Dabar mano padėtis kiek kita, nes gyvenu Stambule ir esu vienintelis džiazo gitaristas iš Niujorko.
- Kodėl išvykote iš Niujorko?
– Priežastys asmeninės – mano žmona turkė, mes turi ketverių metų dukrelę. Nusprendėme keletą metų praleisti Stambule, o paskui vėl grįšime atgal.
- JAV esate išleidęs du albumus: „Untold Stories“ ir „Real and Imagined“. Kuo šie albumai jums svarbūs, išskirtiniai?
– Kiekvienas įrašas yra tam tikras mano veiklos, mano kūrybos dokumentas. Albumą „Untold Stories“ įrašinėjome su saksofonininku Seamusu Blake'u, bosininku Carlo DeRosa ir būgnininku Marku Ferberiu. Jie iš tiesų padarė didžiulį darbą interpretuodami mano muzikines kompozicijas. Nors tai nėra lyrinės dainos, jose taip pat perteikiamos trumputės istorijos.
„Real and Imagined“ įrašinėjau su tais pačiais muzikantais, išskyrus bosininką – pasirinkau Drew Gressą. Šiame albume daugiau lotyniškų intonacijų, spontaniškumo. Pastaruoju metu plėtoju savo idėjas, stilių. Mano darbai nėra skirti masinei auditorijai, į pardavimų skaičių nesiorientuoju. Svarbiau kurti gerą muziką.
- Į savo muzikinius projektus stengiatės įtraukti ir kitas meno sritis – poeziją, kiną, dailės kūrinius. Kaip tai vyksta?
– Kaip kompozitoriui kino ir poezijos kalba man labai svarbi. Įdomu tyrinėti skirtingų meno rūšių panašumus ir skirtumus. Poezijoje, kaip ir džiazo muzikoje, egzistuoja ritmas, balso tembras, melodija ir forma. Be ritmikos neapsieina ir kino montažas. Man labai patinka avangardinis amerikiečių kino kūrėjas Stanley Brakhage'as. Norėčiau sukurti kompozicijų kai kuriems jos filmams.
Čia, Lietuvoje, džiazo muzika skambės nebyliojo kino fone. Kiekvieną kartą laukia naujas iššūkis, o kartu ir nauji atradimai.
- S.Brakhage'as kūrė eksperimentinius filmus, o Lietuvoje jūs gyvai įgarsinate klasikinę Holivudo komediją „Saugumas paskutinėje vietoje“ su pagrindinį vaidmenį atliekančiu Haroldu Lloydu. Skirtingas žanras tikriausiai diktuoja kitokias muzikos atlikimo taisykles?
– Ankstyvuosiuose Holivudo filmuose, mano manymu, daugiau meninių atradimų, kūrinio forma yra grynesnė. Atsiradus garsui, įsivyravo pramoginis aspektas. Nebylūs filmai buvo nepaprastai kūrybiški, ten tiek erdvės gyvai muzikai, improvizacijai! Komediją „Saugumas paskutinėje vietoje“ žiūrėjau keletą kartų – man labai patiko šis filmas. Žinoma, jis pramoginis, bet puikiai nufilmuotas. Be to, nepamirškime, kad filmas kurtas XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai kompiuteriniai specialieji efektai dar nebuvo atrasti, be to, filmo biudžetas buvo nedidelis. Dabar paprastam Holivudo filmui sukurti reikia 20 milijonų dolerių, kurie dar negarantuoja, kad rezultatas bus bent jau patenkinamas. Žinoma, ir tokius filmus galima žiūrėti, bet viduje nieko nėra, išskyrus pinigus. Komedijos „Saugumas paskutinėje vietoje“ įdomus turinys, ekspresyvūs personažai.
– Įgarsinsite konkrečius filmo personažus ar leisite sau improvizuoti?
– Mano tikslas – improvizuoti ir muzika perteikti veiksmo įspūdį. Kaip jūs pasakėte – sekti personažus, jų elgesį ir fiksuoti emocijas, kurios lydi filmo veiksmą. Žinoma, tai sunkiau padaryti grojant grupėje, drauge su kitais muzikantais. Bet rizika suteikia ir daug džiaugsmo.
- Grosite kartu su lietuvių džiazo meistrais A.Gotesmanu, K.Vaiginiu, A.Isojanu. Ar pažįstate šiuos muzikantus iš anksčiau, esate groję kartu?
– Tai ir yra muzikos žavesys. Prieš atvykdamas į Lietuvą grojau džiazo festivalyje Berlyne su būgnininku, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime. Nepaisant to, koncertas buvo puikus. Juk mes kalbame ta pačia džiazo kalba.
Žinoma, ne visuomet viskas pavyksta, bet jei muzikantai aukšto lygio, galima padaryti nepaprastai daug, net jei ir nesame pažįstami. Kadangi filmui „Saugumas paskutinėje vietoje“ specialiai kūriau muziką, privalėjome repetuoti. Kompozicijos yra kur kas sudėtingesnės nei grojant koncerte. Prieš keletą savaičių nusiunčiau lietuvių muzikantams muziką elektroniniu paštu. Dabar beliko viską įgyvendinti.