Gerbėjams A.Kaniava labiausiai žinomas kaip Keistuolių teatro aktorius, sukūręs gausybę įsimintinų vaidmenų. Tačiau nereikia nuvertinti jo muzikinės karjeros, kadangi atlikėjas yra parašęs daug dainų, kurias sudėjo į su grupe „Origami“ įrašytą albumą „Atšilusi musė“, solinį albumą „Antikvariatas“ bei su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“ per Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusį koncertą įrašytą albumą.
Teatro aktorius neišvengė ir pažinties su kinu. Vaidino serialuose „Likimo valsas“, „Širdys paklydėlės“, taip pat filmavosi filme “Tadas Blinda. Pradžia“.
– Esate Keistuolių teatro aktorius, vaidinate monospektaklyje „Tūla ir kiti“ Vilniaus „Lėlės“ teatre, taip pat – televizijos serialuose bei kino filmuose, kuriate ir atliekate dainas. Ar galite lyginti šias pakankamai skirtingas erdves? Kur jaučiatės geriau?
– Aš niekur nesijaučiu pakankamai gerai, jei toje vietoje tenka ilgiau užsibūti. Net savo namuose. Manyčiau, kad bet koks užsisėdėjimas vienoje vietoje sunaikina netikėtumo stebuklą ir atradimo džiaugsmą.
– Teatras ir muzika artimai susiję menai. Kuris iš jų pirmas atsirado jūsų gyvenime? Ar jie lygiaverčiai, ar vienas kitą papildo?
– Labai dažnai muzikantas, besistengiantis scenoje būti savimi ir manantis, kad to visiškai užtenka perteikti jo kuriamai muzikai, būna paprasčiausiai nuobodus. Jei į pagalbą laiku ateina teatras, viskas atsistoja į savo vietas. Aktorius be muzikos atrodo vienišas, nelaimingas ir beviltiškai prasmingas. Kad iš viso to išlipti – gyvybiškai reikalinga muzika.
– Ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote ne populiariąją muziką, o dainuojamąją poeziją?
– Niekada. Jei tik pajuntu besiartinantį gailestį, įsijungiu televizorių.
– Kokia yra dainuojamosios poezijos prasmė ir kokią misiją atlieka bardas?
– Nevadinčiau to, ką darau, dainuojamąja poezija. Tai būtų negarbinga pripažintų poetų atžvilgiu ir per žiauru tų atlikėjų, kurie pagal jų tekstus atlieka savo dainas. Aš tiesiog bandau kalbėtis, o kad savo kalbomis neįkyrėčiau sau ir kitiems, pasitelkiu muziką. Kai muzikos atsiranda pakankamai daug, kyla noras ja pasidalyti.
– Kokią žinutę liepos 23 dieną transliuosite festivalio „Senamiesčio žiogo“ klausytojams?
– Tikrai nežinau. Viskas priklauso nuo to, kokį norą išgirsti mane pajusiu iš žiūrovų.
– Vaidinote vaikams, vėliau pradėjote orientuotis į paauglius, o dabar dainos skirtos ir suaugusiems. Ar galima sakyti, kad bręstant jums, bręsta ir auditorija?
– Aišku, galima. Tik bijau, kad manasis brendimo laikotarpis jau seniai pasibaigęs. Labai džiugu, kad auditorijai tai negresia, bent jau taip atrodo kiekvieną kartą užlipus į sceną.
– Viename interviu esate sakęs, kad prieš koncertą niekada nesate įsitikinęs, kokias dainas grosite, ir tik pamatęs publiką apsisprendžiate. Ar tokią avantiūrą sau galite leisti, nes esate didelę muzikinę patirtį turintis atlikėjas, ar jums tiesiog patinka iššūkiai?
– Nei viena, nei kita. Tai tik visiškas nesugebėjimas apsispręsti. Išvydus publiką kelio atgal nėra.
– Daugelis dainuojamosios poezijos atstovų būna ramūs, melancholiški, o jūs scenoje ir dainose trykštate energija. Tai asmeninių savybių įtaka ar specialiai pasirinktas vaidmuo?
– Teko girdėti, kad daug kas man diagnozuoja beribę linksmybę ir gyvenimo džiaugsmą. Dėl to išorinio šmaikštumo rimtai suabejočiau. Vienas rimtas žmogus yra pasakęs, kad mano dainos liūdnos. Įtariu, kad tas klaidinantis įspūdis susidarė dėl tos priežasties, kad į dalykus, kuriuos daugelis bardų priima itin jautriai ir giliai išgyvena savo viduje, aš žiūriu truputį iš šalies ir tiesiog komentuoju. Tai labiau panašu į linksmą pamfletą apie rimtus ir visus jaudinančius reiškinius.
