Kai 1920-aisiai buvo įkurtas Zalcburgo festivalis, Europoje tik Richardo Wagnerio operų šventė Bairoite buvo žinoma tarptautiniu mastu. O šiandien šimtai meno renginių varžosi dėl kultūros turistų.
Tačiau Zalcburgo festivalis, gyvuojantis 95-ąjį sezoną, tebėra vienas stipriausių vasaros traukos taškų Senajame žemyne. Kasmet jis sulaukia apie 270 tūkst. lankytojų. Kas daro šį festivalį tokį ypatingą?
Alpsta ir žinovai, ir snobai
Nepakartojama Zalcburgo aura ir sumani festivalio rinkodara sutraukia į šį fantastiško grožio miestą žymiausius šių dienų menininkus.
Tiesą sakant, Wolfgango Amadeaus Mozarto miestą Zalcburgą vasarą pamėgsta tiek meno žinovai, tiek snobai. Yra ir tokių žmonių, kuriems pamatyti spektaklį už 430 eurų – garbės dalykas. Šitiek šiemet kainavo brangiausi bilietai į šešias Zalcburgo operas, o premjerinės iš jų buvo tik dvi – Ludwigo van Beethoveno „Fidelijus“ ir W.A.Mozarto „Figaro vedybos“.
Šiuolaikinio vokiečių kompozitoriaus Wolfgango Rihmo operos „Meksikos užkariavimas“ (Eroberung von Mexiko) premjera buvo įkainota pigiau.
Operų premjeros – svarbiausias Zalcburgo festivalio įvykis, kuriam vietos aistokratai rengiasi negailėdami išteklių, o jie sudaro premjerinės publikos grietinėlę. Taigi garderobo demonstravimas priešais festivalio rūmus – neatsiejama šurmulingos Zalcburgo vasaros atrakcija.
Publika iškalbingai parodo, kas yra Zalcburgas, – ne tik įspūdinga festivalio programa, kurioje šiemet – net 188 renginiai 12-koje scenų. Tai 35 operos ir 42 dramos spektakliai bei 91 koncertas (su koncertinėmis operų versijomis) – nuo Giovanni Pierluigi da Palestrinos ir hinduizmo kūrinių iki Pierre’o Boulezo muzikos.
Garsiųjų solistų ir orkestrų vakaruose klausytojai alpsta iš euforijos, o pigesniuose renginiuose lyg niekur nieko ploja tarp kūrinių dalių.
Žvaigždė juokiasi iš savo debiuto
„Publikos emocijos niekur nebanguoja taip audringai kaip Zalcburge“, – pripažino viena didžiausių šiemečio festivalio žvaigždžių 46 metų vokiečių tenoras Jonas Kaufmannas.
Mat jo debiutas Zalcburge 2003-aisiais buvo nušvilptas. Dainininkas kūrė Belmontę W.A.Mozarto „Pagrobime iš seralio“, o publikai labai nepatiko spektaklį režisavusio Stefano Herheimo darbas.
„Mūsų arijas pertraukdavo „bū“ šūksniai, dirigentas Ivoras Boltonas gavo grasinamų laiškų, o mane gatvėje iškoneveikė pagyvenusi dama, kad neturiu supratino apie Mozartą. Dabar visa tai prisiminęs juokiuosi“, – dėstė viename festivalio leidinių J.Kaufmannas.
Tačiau šiemet jis vien tik liaupsinamas kaip gražiausias ir geidžiamiausias tenoras, o jo Florestanas „Fidelijuje“ keliamas į padanges.
Režisieriaus Clauso Gutho, dirigento Franzo Welserio-Mösto ir dailininko Christiano Schmidto „Fidelijaus“ inscenizacija – šios Zalcburgo vasaros hitas, o jos atlikėjai F.Welseris-Möstas, Vienos filharmonijos simfoninis orkestras, Adrianne Pieczonka (Leonora), J.Kaufmannas (Florestanas), Hansas Peteris Königas (Rokas) ir kiti – festivalio žvaigždės.
Tačiau režisierių C.Guthą pirmosios premjeros publika nušvilpė. Jis sukūrė turbūt radikaliausią Zalcburge nuo pat 1927 metų „Fidelijų“ (šiemetė pirmoji premjera buvo 102-asis šios operos spektaklis festivalyje). Jis suvienijo scenoje operą, šešėlių ir dramos teatrus, išmetė visus kalbamuosius veikalo dialogus, įpynė į partitūrą elektroninių fonogramų ir nebylią pantomimą.
„Fidelijaus“ eksperimentas
Įsivaizduokite tuščią baltą scenos erdvę, o jos centre – juodą plokščią stačiakampį ir tamsiai apvilktus personažus aplink jį. Keičiantis šviesos šaltiniui, sukantis juodajai plokštumai prieš akis skleidžiasi šešėlių kompozicijos lyg sudėtinga vaizdo instaliacijų partitūra.
C.Guthas savo versijoje įkalino ne tik Florestaną, kurį pagal siužeta turi išvaduoti žmona Leonora. Šio režisieriaus valia visi pagrindiniai operos veikėjai tapo savo liguistų iliuzijų kaliniais. Juodoji plokštuma – tai fatališka siena, į kurią dūžta herojų likimai. Tačiau galimos įvairios interpretacijos. Tai, kad šis „Fidelijus“ kelia daug minčių, rodo režisieriaus idėjų vaisingumą.
C.Gutho spektaklyje finalinis džiugesys, toks ryškus ir plakatiškas lietuviškame Oskaro Koršunovo pastatyme, yra apgaulingas. Jo Florestanas beviltiškai palūžęs – Leonora atėjo pas jį per vėlai. Šis spektaklis – ne odė laisvei ir santuokinei meilei, kaip turėtų būti pagal L.van Beethoveno sumanymą, o greičiau – nesusikalbėjimo tragedija.
Leonora spektaklyje turi antrinininkę, kuri išverčia jos jausmus į gestų kalbą. Finale būtent šiam personažui tenka visas emocinis krūvis: antrininkė įnirtingai gestikuliuoja scenos priekyje bandydama „perrėkti“ chorą ir pasakyti salei kažką gyvybiškai svarbaus. Tai sukrečia.
Brangakmeniais tviskančiai premjeros publikai C.Gutho eksperimentai ir „šaltas minimalizmas“ nepatiko. Ji gana neutraliai reagavo ir į F.Welserio-Mösto šedevrą – uvertiūrą „Leonore Nr. 3“, įsikukusią tarsi viesulas į antrąjį veiksmą. Staiga užsižiebė šviesos – spektaklis nutrūko, salė persikėlė į nuostabų, įelektrinantį koncertą.
Pasirodžius pirmosioms recenzijoms, klausytojai po šio epizodo kitame spektaklyje jau rėkė iš visų jėgų „bravo“ dirigentui ir Vienos filharmonijos orkestrui bei kurtinamai trypė kojomis.
Mylimas tenoras nelepino gerbėjų
Įdomu, kad J.Kaufmanno veltui po spektaklių laukė gerbėjai. O juk daugelis specialiai šia proga buvo nusipirkę Zalcburgui išleistą naują prabangų tenoro albumą su Giacomo Puccini arijomis – pagrindinis jo tiražas pasirodys tik rudenį.
Dainininkas su 34 metų drauge operos režisiere Christiane Lutz (ji asistuoja C.Guthui „Fidelijuje“) traukė tiesiai prie savo prabangaus BMW, kuris gerbėjams buvo neprieinamas. Pasisekė tiems, kurie sutiko porelę vaištinėjančią senamiestyje su J.Kaufmanno vaikais iš pirmos santuokos. Tenoras spontaniškai mielai dalijo autografus.
Gal Florestanas – jam per maža partija, kad ja didžiuotųsi? Be to, šis vaidmuo labai jau priminė J.Kaufmanno Lohengriną, taip pat kurtą su C.Guthu 2012 metais Milano teatrui „La Scala“. Abiejų spektaklių herojai basi, karštligiškai puldinėjntys po sceną ir drebinantys galūnes.
Tačiau geriau už J.Kaufmanną Florestano šiandien turbūt nepadainuotų niekas. Neveltui šis dainininkas dažnai vadinamas žymiausiu vokiečių tenoru po Fritzo Wunderlicho (1930 –1966). Jis primena šią legendą, kiekvieną garsą išdainuodavusią kaip paskutinį, savo balso šiluma ir emociniu užtaisu.
Lietuvių publika išgirs tenorą artėjantį sezoną G.Puccini operos „Manon Lesko“ transliacijoje iš „Metropolitan Opera“ kino teatruose „Forum Cinemas“.