Ką lietuvių menininkams reiškia dalyvauti tokiame garsiame festivalyje, kas lieka tarp eilučių džiugiuose pranešimuose apie sėkmę? Kai Lietuvos šiuolaikinio šokio grupė rugpjūčio pabaigoje grįžo po savaitės rytinių spektaklių Edinburgo „Fringe“, būtent užkulisiai labiausiai ir domino. Kodėl jie šoko taip anksti iš ryto – 9 val.? Gerai, Birutės Banevičiūtės „Mozaika“ – kūdikiams, bet trijų šokėjų autobiografinis „Contemporary?“ – tik suaugusiems ir tik tiems, kurie domisi šiuolaikiniu šokiu.
Kaip jie rasdavo žiūrovų, kai festivalio programą sudarė 3000 spektaklių, rodytų 300 scenų per tris savaites? Ir kodėl jie devyniese gyveno mažame bute toli nuo teatro, kuriame šoko?
Į tokius klausimus atsakyti gali tik „Menų spaustuvės“ ir šitų gastrolių prodiuserė Gintarė Masteikaitė, sutikta iškart po grįžimo iš festivalio, euforijos apimta ir nesaugiai atvira.
– Nė vienas iš mūsų devynių, važiavusių į Edinburgo festivalį, nesame ten buvę, – pasakojo Gintarė. – Įmetėme save ir... išplaukėme! Ir tai nebuvo akla sėkmė.
Gavau sąrašą prodiuserių, kurie Edinburgo „Fringe“ domisi šiuolaikiniu šokiu ir spektakliais vaikams. Tokių buvo arti trijų šimtų, o šiuolaikinis šokis ir spektakliai vaikams – maža festivalio programos dalis. Pagrindinę dalį sudaro nepaprastai populiarios stand up komedijos – vieno žmogaus šou, dramos spektakliai. Dauguma – britai, bet gali sutikti trupes iš viso pasaulio.
Esame nemažai važinėję po įvairius festivalius, pati turiu platų kontaktų ratą – tai šiuolaikinio šokio prodiuseriai, festivalių rengėjai. Su daug žmonių susipažinome pačiame Edinburge, sutikome pažįstamų profesionalų, kurie galėjo mūsų spektaklius rekomenduoti tiems, kurie mūsų dar nėra matę.
-Kodėl tos pažintys svarbios? Ir ką veikėte su trijų šimtų prodiuserių sąrašu?
-Pirmiausia visiems parašiau po asmeninį laišką – kad kiekvienas jaustų, jog rašau jam, kviečiu į mūsų spektaklius. Informaciją profesionalams skleidėme ir per JK dirbančią kultūros atašė Ritą Valikonytę, šiuolaikinio šokio tinklą „Aerowawes“. Į savo spektaklius aktyviai kvietėme ir Lietuvos bendruomenes.
Į Edinburgą nuvykau keturiomis dienomis anksčiau ir ėjau į festivalio šiuolaikinio šokio profesionalų susitikimus, dirbtuves. Nes greta spektaklių – nuo 9 val. ryto iki vėlaus vakaro – „Fringe“ būna plati edukacinė programa – prodiuseriams, vadybininkams, viešųjų ryšių profesionalams, artistams. Kiekvienuose mokymuose sutikdavau tikslinę auditoriją – potencialius žiūrovus. Ir pristatinėdavau mūsų spektaklius, ir kviesdavau, kviesdavau, kviesdavau. Edinburge profesionalai dažniausiai orientuojasi pagal kolegų rekomendacijas. Renginių per daug, kad paprasčiausiai atsisėstum, rinktumeis ir kasdien sudarinėtum savo žiūrimų spektaklių tvarkaraščius. Patyrę prodiuseriai paprastai važiuoja į Edinburgo“Fringe“ nuo antros savaitės, kai dalis spektaklių jau parodyta, kritikai paskelbę savo nuomones, žinia apie įdomius kūrinius nuvilnijusi. Manau, gerai, kad savo spektaklius pradėjome rodyti dešimtą festivalio dieną.
-Patyrėte, kad nuomonės tikrai veikia?
-Gandas apie įdomų spektaklį labai greit pasklinda. Vieni kitiems siuntinėja žinutes: šitas geras, būtinai pažiūrėk, o šitas – šlamštas, negaišk laiko.
Pirmą rytą, kai rodėme savo spektaklius, pas mus tarp žiūrovų buvo spauda ir keli profesionalai. Kitą dieną dalyvavome dirbtuvėse apie spektaklius vaikams, ten buvo garsaus spektaklių vaikams festivalio „Imaginate“ direktorius, mes nuėjome prie jo, kad pakviestume į „Mozaiką“, o jis mums sako; „Žinau, man jus rekomendavo“. Puikus ženklas!
Mes važiavome vienai savaitei, abu spektaklius rodėme po šešis kartus. Patogiau būtų važiuoti porai savaičių – nes profesionalai ėmė apie mus kalbėti, spauda rašyti, žmonės domėtis, o mes baigėme ir išvažiavome. Grįžome namo – radome nuostabų straipsnį apie „Mozaiką“, kur rašoma, kad tai aukščiausios prabos spektaklis, o jo auditorija – kūdikiai, kuriems vaidinama, lyg jie būtų karaliai.
-Ar jums patiems pavyko pamatyti kitus spektaklius, pajusti kontekstą?
Turėjome galimybę pamatyti kitų darbus, pajusti festivalio turinį. Tai svarbu galvojant apie dalyvavimą čia kitais metais. Pati asmeniškai stengiausi aplankyti kuo daugiau šiuolaikinio šokio ir cirko spektaklių. Gali būti, kad dalis matytų darbų pasieks ir Lietuvą. Edinburge įsitikinome, kad esame konkurencingi. Esame tarp tų, kurie aukštai vertinami. Sudominome prodiuserius, gastrolių ir festivalių organizatorius, nepasimetėme „Fringe“ spektaklių gausybėje, kur suvažiuoja visi, kurie turi galimybę išsinuomoti salę ir vaidinti. Nors sąlygas pasirodyti turėjome tikrai prastas – ir ta erdvė, kurioje mūsų artistai šoko, ir tas rytinis laikas…
-Tai kas jus įkišo į prastą erdvę ir dar anksti rytą?
-Aš. Visą kaltę galiu prisiimti. Sutikome ten britų prodiuserį, kuris važinėjo į „Fringe“ 11 metų, kaupė žinias ir tik tada pasiryžo atvežti spektaklį, bet taip, kad iškart būtų pastebėtas. O mes – pirmokai.
Antra, tokiai kelionei reikalinga rimta finansinė parama. Rašėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai, atidavėme ją laiku – gruodžio mėnesį. Atsakymą, kad būsime paremti 20 tūkst. eurų, gavome balandį, kaip visi. Buvo likusios pora savaičių iki paskutinės datos, kai gali užsiregistruoti, kad dalyvausi festivalyje, tada – išsinuomoti teatrą, gauti laiką spektakliams ir susirasti būstą. Kol negavome pinigų, negalėjome daryti jokių žingsnių. Nes už kiekvieną judesį reikia susimokėti.
Paprastai trupės, kurios nori vaidinti „Fringe“, vykstančiame rugpjūtį, ima nuomotis sales ir tvirtina spektaklių laikus lapkričio mėnesį. Vadinasi, balandį visos pagrindinės erdvės ir geriausi laikai išgraibstyti. Ir mums teko rinktis iš to, kas likę. Buvo galimybė vaidinti 16 valandą, bet kaina tokia, kad nebūtume įstengę susimokėti.
Dabar mes įvairias Edinburgo sales esame matę savo akimis. Kai ieškai internete – visos vaidybos erdvės save pristato kaip geriausias. Manau, jeigu turėčiau Edinburge butą, „Fringe“ metu galėčiau pasiskelbti kaip nuomojanti stand up komedijų vietą. Išimu svetainės baldus, pakabinu porą stipresnių lempų, užregistruoju kaip vaidybos aikštelę, sumoku atitinkamą mokestį ir skelbiuosi internete kaip geriausia scena, prašome – rezervuokitės spektaklių laikus, pradedant nuo 8 val. ryto.
Tokių butų su stand up komedijų vaidinimais Edinburge – daugybė. Barai, butai, įvairiausios repeticijų salytės… Viskas išnaudojama maksimaliai. Visa laimė, kad į tokias erdves nepataikėme.
Grįžus iš festivalio iš karto reikia rezervuotis sales, laikus ir butus kitam festivaliui. Tada įmanoma tikėtis normalių sąlygų.
-Galėtumėte atskleisti, kuo jūsų sąlygos šįkart buvo nenormalios?
-Mūsų spektakliai prasidėdavo 9,15 val. Trijų kambarių bute mes gyvenome devyniese. Turėjome vieną dušą su tualetu. Atstumas nuo buto iki teatro – 40 minučių. Važiuoti miesto transportu į vieną pusę kainuoja pusantro svaro. Jeigu važinėsi, neturėsi už ką valgyti. Mūsų sąlygos buvo tokios, kaip beveik ir didžiosios dalies festivalių dalyvių, jos buvo labiau specifinės, nei nenormalios.
Kas rytą mes pradėdavome keltis nuo 6,30 val. Tiesą pasakius, stebiuosi, kaip beveik be žodžių pajutome vieni kitų ritmą ir nesiginčijome prie dušo ar virtuvėje. Artistams leisdavome pamiegoti. Atsikeli, eini į dušą, tada kitas, tada trečias, tada devintas… 8 val.visi jau išeiname į teatrą. Atėję artistai turi kelias minutes apšilti ir prasideda spektaklis. Po to – kitas.
Pasibaigus spektakliams, ar esi pavargęs, ar nepavargęs – eini į gatvę dalinti skrajučių. Artistai eina namo praustis, nes teatre dušų nėra. Antroje dienos pusėje – antras ėjimas į miestą. Tada artistai su spektaklių kostiumais kūrybingai dalija skrajutes, ir tai daro įspūdį nepaisant to, kad pilnas Edinburgas skrajučių dalintojų. Be to – dalyvavome dirbtuvėse, žiūrėjome kitų spektaklius, nepraleisdavome festivalio vakarėlių su pabendravimais. Mes gyvenome ne miesto pakraštyje, bet atstumai… Ir visur kalbėdavome apie savo spektaklius, kviesdavome profesionalus. Kalbi su žmogumi vakarėlyje antrą valandą nakties ir bandai jį įtikinti, kad rytoj, 9 valandą ryto – puikus laikas ateiti į „Mozaiką“, skirtą kūdikiams ir į „Contemporary?“. O tai prodiuseris, kuris valdo keturis teatrus Londone ir kaip tik dabar sudarinėja sezono programas. Jis atėjo. Ir jam patiko.
-O be šitų pastangų dalyvavimas festivalyje beprasmis?
-Kai tarp žiūrovų yra profesionalų ir jiems spektaklis patinka, iškart atsiranda gastrolių perspektyva. Ir tada jau pokalbiai su prodiuseriais būna net ir tokie, kaip buvo po „Mozaikos“: „Jūs turite dar šokio spektaklių vaikams? Tie patys artistai? Imu!“.
Rezultatas: „Mozaika“ pakviesta į du vaikiškų spektaklių festivalius Didžiojoje Britanijoje, į Londono teatrus, numatytos gastrolės po Kiniją, pradėtos derybos su festivaliu Japonijoje, o „Contemporary?“ taip pat nenuvylė, tačiau kad Edinburge jis būtų tinkamai atrastas, reikia patogesnio laiko.
-Ar visą savaitę tokiomis sąlygomis dirbę praturtėjote?
-Apie finansinį uždarbį kalbos negali būti. Mes visi žinojome, kad neužsidirbsime. Ta mūsų savaitė Edinburge – investicija į ateitį. O žinios, patirtis, kontaktai – neįkainojamas turtas.
Labai džiaugiamės, kad šiais metais Lietuvos vardas buvo šio festivalio kataloge. Dalyvavimas tokio masto renginiuose neabejotinai svarbus kiekvienai šaliai, čia ne tik save pristatėme, bet ir užmezgėme kontaktus, radome naujus bendradarbiavimo partnerius, sulaukėme tarptautinės spaudos dėmesio.
