Norvegų publika plojo stovėdama – lietuviai taip elgiasi po kiekvieno vaidinimo, o Norvegijos teatre tai reta. Vidurnaktį vakarėlyje po premjeros teatre sklandė žinia, kad viename dienraščių jau yra trumpa recenzija, prie kurios „Mūsų klasei“ parašytas aukščiausias balas – šešios žvaigždutės.
„Patiko?!“ – per premjeros šventę teatre ne tiek klausė, kiek triumfuodamas tvirtino lenkų dramaturgas Tadeuszas Słobodzianekas, skaičiuojantis jau trisdešimtą savo pjesės pastatymą. Jis jų žiūrėjęs gal penkiolika – Londone, Budapešte, Telavive, keliuose JAV teatruose, Vilniuje, Toronte, Barselonoje... 60 metų dramaturgas, galingo stoto vyras, Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ vadovas prisipažino, kad O.Koršunovo spektaklio įtaigumas jį patį stingdė, jis savo pjesę žiūrėjęs tarytum pirmą kartą. „Būta įdomių, kuklesnių ir įspūdingesnių „Mūsų klasės“ pastatymų, ir jie ilgai vaidinami, publika nuolat domisi, bet tokio didelio talento režisierius šitos pjesės ėmėsi pirmąkart“. Režisierius apie T.Słobodzianeko pjesę taip pat yra aukščiausios nuomonės. Pjesė, kaip sakė O.Koršunovas – „apie tragiškiausią žmonijos gyvenimo tarpsnį, ji atveria Holokausto siaubą, Rytų Europos istorijos sudėtingumą ir pasmerktumą. Dar niekad nesusidūriau su tokio paveikumo dramaturgija“. Jis stengėsi savo menu neužgožti pjesės, kad dešimties bendraklasių – penkių lenkų ir penkių žydų – istorija būtų išklausyta, išjausta ir suprasta. Gintaras Makarevičius sukūrė pilkų spalvų scenografiją, kuri yra ir klasė, ir teismas, ir kapinės, ir paminklas, ir kino teatras, ir politinių paradų tribūnos – valia įžiūrėti pagal savo patirtis, žinias, prisiminimus.
Svarbiausia, kad kiekvienas iš dešimties veikėjų įsimena, nors visi aprengti vienodais pilšvai baltais mokinukų kostiumais, kurie į spektaklio – ir tų žmonių gyvenimų – pabaigą įgauna atskiras ryškesnes spalvas. Komplimentų po premjeros sulaukė kone kiekvienas aktorius. „Buvau jiems kaip koks istorikas, visą laiką pasakojau, kas kaip vyko, ir esu dėkingas, kad neleido man atsipalaiduoti“, sakė O.Koršunovas.
„Jis labai kantrus, o pjesės medžiaga tokia slegianti, bet dirbti buvo neparastai įdomu ir aš laiminga, kad vaidinu šitą spektaklį“, – kalbėjo jauna aktorė Hanne Skille Reitan. Ji vaidina Dorą, kuri, apsikabinusi kūdikį, buvo sudeginta klojime kartu su 1600 miestelio žydų.
Aktorius Øysteinas Røgeris, vaidinantis Menachemą, dirbo su O.Koršunovu jau šeštą kartą ir pažadėjo: jeigu Oskaras nebeatvyktų režisuoti į Oslą, jis pats važiuotų pas Oskarą repetuoti Lietuvoje. Bet jam turbūt neteks daryti tokio žygio, nes, kaip sakė Norvegijos nacionalinio dramos teatro vadovė Hanne Tømta, „pas mus dirba režisieriai iš įvairių šalių, tačiau O.Koršunovas mūsų teatrui būtinas, jis kaip niekas kitas moka sužadinti aktorių galias“.
