„Menų spaustuvės“ rengiamas, Naujojo cirko savaitgalis jau užsiaugino publiką, kuri į cirką eina ne linksmintis, o pažinti tą palyginus naują, kaskart nenuspėjamą meną – šiuolaikinį cirką.
Naujojo ir tradicinio cirko skirtumus tiksliai įvardijo šiemet Vilniuje viešėjęs artistas ir pedagogas Roberto Magro iš Ispanijos: senajame cirke – numeris po numerio, žonglierius keičia klounai, dresuotus gyvūnus – akrobatai. Schema geležinė, nusistovėjusi per amžius. Šiuolaikinio cirko artistai kuria vientisus spektaklius, o juose rasi akrobatikos, žongliravimo, šokio, komizmo, poezijos. Čia visi menai praturtina vieni kitus, o kiekvienas spektaklis – nepakartojamas.
Tai ir matėme prodiuserės Gintarės Masteikaitės sudarytoje programoje: gatvės akrobatų klounada greta poetiškų dramų, miniatiūrinis objektų cirkas ir epiška oro akrobatika, turėjusi tragedijos skonį.
Festivalio rengėja rūpinasi ir artistų ugdymu: jie mokėsi cirko disciplinų nuo rugsėjo pradžios, o rašantys žmonės mokėsi nagrinėti šitą meną.
Vanduo kaip muzika ir poezija
Gatvę atstojo „Menų spaustuvės“ kiemas. Prancūzų trupė „Cie Barolosolo“ – tai du muzikuojantys klounai akrobatai, o jų „Sala O“ – koncertas, kurio scena – baseinas. Vienas dėdė gražiausiai groja ir dainuoja, mirkdamas vandeny, kitas visais būdais stengiasi nesušlapti. O vanduo, pasirodo, gali būti puikus muzikos instrumentas, jeigu moki juo groti. Sušlapti vis dėlto teko ir antrajam dėdei, ir iš dalies publikai. Niekas nesupyko, kadangi žiūrėjo kaip apkerėti ir jaudinosi dėl abiejų nardančių ir grojančių artistų.
Vanduo beveik kad buvo pirmos festivalio dienos tema ir švelnus, nekaltas žiūrovų krikštas. Antra vakaro dalis – suomės oro akrobatės Salos Hakanpaa spektaklis „Paviršius“ – vyko salėje, bet irgi su vandeniu, kuris buvo vaizdo dalis, turėjo vaidmenį.
Jokios klounados. Tik poezija. Vertikali virvė, tradicinis oro akrobatų įrankis, čia virto objektu, kuris vilioja, erzina, provokuoja svajoti ir veikti. Su juo reikia išmokti bendrauti, jį valdyti, jam paklusti ir su juo susilieti. O tada – begalinis grožis, pergalė, ekstazė. Ir trykštantis iš dangaus vanduo čia galbūt kaip palaimos simbolis. Poeziją valia suprasti savarankiškai.
Palestinos akrobatų sielvartas
Ispanas režisierius Horacio Alcala, pažinęs cirko ir jo artistų kasdienybės užkulisius, padarė dokumentinį filmą „Skrodžiant dangų“, kuris irgi buvo Naujojo cirko savaitgalio dalis. Aštuonių akrobatų istorijas režisierius pasakoja punktyriškai, vieną permušdamas kita. Ir taip 87 minutes, per kurias kone pameti, kas yra kas ir kaip kam nutiko. O gal ir nesvarbu, kas yra kas, nes šitas filmas parodo cirko artistų darbą, atkaklumą, jį žiūrint galima bandyti suvokti, kuo savitos šitos lynais, trapecijomis, tiesiog oru skriejančios sielos.
Vienas iš filmo herojų Fadi Zmorrod buvo čia pat, dalyvavo programoje. Žiūrėdama jo spektaklį „B-Orders“ ir pajutau, kad iš filmo nelabai ką težinau apie tą žmogų. Tiek, kad jis iš Palestinos, ir kažkokiose paslaptis esama jo rūsčiuose, net liūdnuose jėgos pratimuose, jo akrobatikoje. Tokio sukaupto liūdesio kiti septyni filmo artistai neturėjo.
Fadi Zmorrod su partnere Ashtar Muallem sukurtas „B-Orders“ – pirmasis Palestinoje profesionalus šiuolaikinio cirko spektaklis, su kuriuo jie nuolat kviečiami į tarptautinius festivalius, o rugpjūtį Edinburgo „Fringe“ pelnė prizą už geriausią cirko vaidinimą. Jie vaidina Palestinos šiandieną, suvaržytą savų tradicijų ir okupantų tvarkos. Jų gyvenimas pilnas draudimų, kontrolės, vidinių ir išorinių sienų.
Tas stulpas, ant kurio akrobatai moka vikriai užlipti ir suktis, palestiniečių spektaklyje buvo ir patikros punktų simbolis, patyčių, nevilties vieta. Kaip ir kabantys audeklai (vertikalios virvės variantas). Tiek sielvarto buvo Ashtar Muallem akrobatikoje, kad, rodos, mačiau ir pakartą, nušautą, nusižudžiusį žmogų.
Cirko meno Fadi Zmorrod mokėsi Italijoje. Prieš kurdami „B-Orders“, jie su partnere keliavo po savo šalį, klausinėdami žmones apie jų patirtis. Spektaklyje yra ir nemažai skaudžių asmeninių dalykų. Tai dokumentinis šiuolaikinio cirko kūrinys. Tragiškas ir nepaprastai įtaigus.
O šiuolaikinis cirkas Palestinoje vis dar naujiena. Rodydamas savo meną vis kitoje savo tėvynės vietovėje, Fadi Zmorrod dažnai sulaukia klausimų: „Cirkas? O kur tavo klounai, žvėrys?“. Tada, juokėsi pasakodamas artistas, „ atsakau, kad aš esu vienintelė šito cirko beždžionė, o jeigu norite būti liūtais – prisijunkite“.
Be to, jis yra cirko mokytojas, kuris į savo su broliu įsteigtą mokyklą priima visus norinčius, nes „sporto salės Palestinoje prieinamos tik labai turtingiems, energijos nėra kur dėti, tada berniūkščiai svaido akmenis į Izraelio karius, tie šaudo... Verčiau jau treniruotis cirko pratybose“.
Vienišų vyrų klounados
Ir kaipgi be klounų cirko festivalyje? Du monospektakliai – dvi visiškos priešybės. Ir ko tik vyrai neprisigalvoja iš vienatvės!
Etienne Marceau (kompanija „Sacekripa“, Prancūzija) savo miniatiūrinius „Pastebėjimus“ vaidino Kišeninėje salėje. Flegmatiškas, pabrėžtinai tvarkingas vyras prie mažyčio staliuko tiesiog virė arbatą. Tas ritualas, pasirodo, gali susidėti iš daugybės netikėčiausių, gyvenime nepastebimų smulkmenų, kuriomis žmogus iš lėto, tingiai užpildo savo nykią būtį, ir ji virsta cirku.
Jame, pavyzdžiui, cukraus gabaliukas nuo išsijungusio virdulio mygtuko pats įšoka į arbatos stiklinę. Ir pienas į tą arbatą įpilamas ne iš lietuviško pakelio, o iš pakelio į tūtelę, kurioje sumesti šiaudeliai, ir tas vyriškis per juos „išmelžia“ kelis reikalingus lašus. O mes, susigrūdę į Kišeninę salę, dejuojame iš juoko. Ne dėl to, kad artistas, juokina, o kaip tik ne. Jis daro viską akmeniniu veidu, kantriai, netgi su panieka, bet – žinodamas, kad yra dėmesio centre, ir tiek jau to, jis turi kuo užsiimti.
Patrickas Leonardas („7 fingers“, Kanada) savo „Čiuožykloje“, uždariusioje festivalį, buvo energijos vulkanas. „Menų spaustuvės“ Juodoji salė atrodė per maža jo fantazijai, objektams, šokinėjimui nuo keturių veikiančių garso kolonėlių ir čiuožinėjimui su kėde ar ant nugaros. Viešpatie, kaip reikia dėmesio, šilumos tam visiškai niekuo nuo bet kurio žiūrovo nesiskiriančiam žmogui! Štai, koks aš galiu būti nuostabus, tarytum sako jis kiekvienu judesiu ir nauju triuku. Nepavyko? Et, aš moku dar ir dar. Ir nesiruošiu čia aprašinėti, kokie jie iš tikrųjų puikūs ir visagaliai. Gal atsukti laiką atgal, kad visi geri žmonės galėtų atsidžiaugti tuo, ką rodo Naujojo cirko savaitgalis? Gal prašyti jo prodiuserės Gintarės Masteikaitės, kad pakartotų programą? Bet mūsų kasdienybė – ne cirkas, ir teks kantriai laukti kito rugsėjo.
