Scenos uždanga jam atsivėrė apie 3000 kartų. Rampos šviesoje jis išstovėjo daugiau kaip 5000 valandų. Ant savęs sutepė bent 30 kg grimo, scenoje „mirė“ daugiau kaip 200 kartų. Operos spektaklių – per 900. Vaidmenų – 46. Gastroliavo 49 šalyse. Operos scenoje dainavo 55 metus.
Už šių skaičių – vieno žymiausių ir mylimiausių Lietuvos menininkų, pasaulinio masto tenoro V.Noreikos gyvenimas, kupinas išties teatrališkų nuotykių, kuriozų, linksmų ar dramatiškų nutikimų.
Pirmiausia – Dievo dovana
„Už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“ – tokia buvo V.Noreikai skirtos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos formuluotė.
Tikslesnę tikriausiai būtų sunku sugalvoti, kaip ir sunku Lietuvoje surasti dainininką, kurio subtilus, muzikinių spalvų turtingas balsas tebeskambėtų koncertuose, nors maestro sulaukė solidaus jubiliejaus.
Paklaustas, kaip pasiekti ir taip ilgai išlaikyti vokalinį ir artistinį meistriškumą, maestro kokių nors amerikų neatskleidė: „Jei Dievas nedavė, tėveliai nepridėjo, o ir klausa ne kažin kokia – nieko nepasieksi. Šnekos apie devyniasdešimt procentų darbo ir dešimt talento – niekai, jei nėra prigimties.“
V.Noreika dabar vengia kraštutinių aukštų garsų, laikosi vidurio – gražaus skambėjimo diapazono. Tačiau mano, kad pajėgtų atlaikyti ir gana rimtą operos partiją – „Eugenijaus Onegino“, „Traviatos“.
Gretinamas su žvaigždėmis
Prieš trejetą metų žurnale „Opera News“ garsus dainininkų vadybininkas Kenas Bensonas, kalbėdamas apie Gaetano Donizetti operą „Lucija di Lamermur“, teigė, jog kompozitorių kamavusį galvos skausmą turi iškęsti ir kiekvienas šios operos Edgardo vaidmens atlikėjas. Tai viena įspūdingiausių sunkiausių tenoro partijų bel canto operos istorijoje.
Kaip vieną įdomesnių šio vaidmens interpretuotojų K.Bensonas paminėjo V.Noreiką. Jis pabrėžė lietuvių solisto briliantinio skaidrumo balsą ir apgailestavo, kad uždara sovietinės kultūros sistema sutrukdė šiam puikiam dainininkui stoti šalia garsiųjų atlikėjų Enrico Caruso, Beniamino Gigli, Nicolai Geddos, Luciano Pavarotti, Jose Carreraso, įvairiu metu dainavusių Edgardo partiją.
Pats V.Noreika teigia savo kūrybiniame kelyje pasiekęs tiek, kiek galėjęs.
„Sąlygos buvo tokios – gimiau 20 metų per anksti. Kiek galėjau tomis sąlygomis, maksimaliai padariau – dainavau geriausiose scenose, su geriausiais orkestrais, puikiais dirigentais. Esu bisavęs tokias operos spektaklių arijas, kurių niekas nebisuoja“, – kalbėjo V.Noreika.
Nepanaudotos galimybės
Pusšimtyje pasaulio šalių dainavęs solistas, samprotaudamas apie savo karjeros sėkmes, džiaugėsi, kad pirmasis iš buvusios SSRS tenorų dainavo Milano „La Scala“ teatre, po to tame pačiame teatre atidarė Maskvos Didžiojo teatro gastroles. Tuomet jie rodė „Ruslaną ir Liudmilą“, o ši opera tenorui labai simboliška – jis dainuoja dvi pirmąsias labai gražias arijas.
„Apmaudu, kad negalėjau pasirašyti sutarties su „La Scala“, nors po pirmojo spektaklio „Madam Baterflai“ atėjo choras su buteliu šampano ir pripažino, jog esu vertas jų scenos.
Dar Italijoje sulaukiau Tel Avivo teatro pasiūlymo sudaryti metų sutartį, vėliau San Fransisko opera kvietė konkrečiam vaidmeniui – atlikti De Grijė partijos Giacomo Puccini operoje „Manon Lesko“.
Bet kas iš to? Kvietimai nuguldavo kažkur stalčiuose Maskvoje“, – iki šiol nepanaudotų galimybių nepamiršta V.Noreika.
Pasitraukė iškelta galva
Apie pasitraukimą iš didžiosios scenos V.Noreika pranešė prieš trejetą metų, surengdamas turnė per didžiąsias Lietuvos koncertų arenas, pavadintą „Ačiū už meilę“.
„Artisto pasitraukimas yra gražus tik tuomet, kai užlipęs ant scenos dar gali pasirodyti kaip tikras profesionalas.
Manau, dar užteks jėgų atsisveikinti garbingai didžiosiose Lietuvos scenose“, – apsisprendimo baigti karjerą priežastis tuomet paaiškino maestro.
Tačiau mažesnėse scenose jo balsas tebeskamba ir jo pavydėti gali kur kas jaunesni dainininkai – V.Noreikos balsas nepasiduoda laiko tėkmei.
