-Trečius metus vadovaujate ansambliui „Canto Fiorito“, parengėte su juo daug viduramžių, renesanso, baroko programų, susijusių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Kas patraukė tokios tolimos šalies atstovą domėtis Lietuvos muzikos paveldu ir nuolat į jį gilintis?
-Aš nuolat groju su daugybe senosios muzikos ansamblių Europoje ir Lotynų Amerikoje, esu ir vadovavęs ne vienam ansambliui, bet būtent Vilniuje susiformavo puiki komanda, kuri skatina labai aktyviai dirbti šioje šalyje ir gilintis į jos muzikinę praeitį. Ir vietos atlikėjai, ir klausytojai ištroškę žinių, mažai ištirtas senosios muzikos laukas yra be galo viliojanti teritorija, pilna paslėptų lobių.
Kiekvienas atradimas vis labiau atskleidžia, kokia turtinga ir kokia europietiška, tarptautiškai integruota buvo Lietuva prieš keletą šimtmečių. Tokioje perspektyvoje šiuolaikinės Lietuvos integracinė politika gali būti suvokiama kaip sugrįžimas prie savo istorinių šaknų – atvirumo, tautinės ir religinės tolerancijos.
-Šią savaitę startuoja didžiausias iki šiol „Canto Fiorito“ tarptautinis projektas „Vazų dvaro palikimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės muzikos paveldas“ – penki koncertai ir trys paskaitos Lietuvoje ir Norvegijoje, bendradarbiaujant su norvegų senosios muzikos ansambliu. Kokia šio projekto idėja?
-Groju kornetu, todėl ypač gerai išmanau XVI pabaigos ir XVII a. pradžios muzikos repertuarą – tai pereinamasis laikotarpis tarp renesanso ir baroko stilių, kai italų kompozitorių kūryba buvo pavyzdys ir atspirties taškas visos Europos muzikai. Tuo metu Lietuva su Lenkija buvo sukūrusios Abiejų Tautų Respubliką – unikalų politinį ir kultūrinį darinį, kuris XVII a. pradžioje, valdant Vazų dinastijos atstovams, buvo savo klestėjimo viršūnėje.
Dėl čia sukurtų puikių sąlygų menui ir kultūrai, Vazų dvaras pritraukė daugybę puikių italų meistrų, čia buvo kuriama ir skambėjo aukščiausios kokybės muzika, dariusi svarią įtaką ir vietos kompozitoriams. Šiuo projektu siekiama supažindinti publiką su ryškiausiais Vazų dvare kūrusiais italų ir vietos kompozitoriais, atskleisti šio laikotarpio muzikos turtus.
Bendro ir itin vertingo Abiejų Tautų Respublikos kultūrinio paveldo išryškinimas turėtų paskatinti naują požiūrį į Lietuvos ir Lenkijos istorinius, politinius ir kultūrinius santykius, mažinti etninę priešpriešą, nes būtent šių šalių bendradarbiavimas leido sukurti puikias sąlygas muzikai klestėti. Europos Ekonominės Erdvės paramos Lietuvai dėka, įgyvendiname šį projektą drauge su ansambliu „Norwegian Cornett & Sackbuts“ ir pirmą kartą pristatysime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos paveldą Norvegijos publikai.
-Kokių kompozitorių kūryba pristatoma šiame projekte?
-Koncertuose skambės Vazų dvare dirbusių žinomų italų kompozitorių – Tarquinio Merulos, Marco Scacchi, Francesco Anerio kūryba, taip pat supažindinsime publiką su Giovanni Battista Cocciola, kuris jaunas atvyko į Varšuvą dirbti Zigmantui Vazai, o vėliau tapo LDK kanclerio Leono Sapiegos kapelmeisteriu ir gyveno bei kūrė Vilniuje apie 20 metų.
Šalia italų kompozitorių bus pristatomi Abiejų Tautų Respublikos kūrėjai, kurie dirbo italų meistrų asistentais ir mokėsi iš jų – Marcin Mielczewski, Adam Jarzebski, Bartlomej Pekiel ir kiti. Pastarasis buvo Marco Scacchi asistentas, perėmęs iš jo karališko Varšuvos dvaro kapelmeisterio pareigas.
-Tarp vietos kompozitorių minite tik lenkų tautybės autorius. Ar nėra žinoma apie to laikotarpio lietuvių kompozitorius?
-Kol kas istorikai nėra suradę informacijos apie Lietuvoje tuo metu kūrusius lietuvių tautybės kompozitorius, bet mes tikimės, kad čia dar bus atradimų ir mes sužinosime apie XVII a. lietuvių muzikus, kurie mokėsi iš tokių meistrų kaip G.B.Cocciola.
-Kokia yra šių autorių sukurta muzika ir kokiais instrumentais ji atliekama?
XVII a. pradžioje muzikoje vyko vienas ryškiausių ir dramatiškiausių posūkių muzikos istorijoje – perėjimas nuo renesanso prie baroko, kai franko-flamandišką polifoniją nurungė itališkos operos atsiradimas. Naujojo stiliaus genijų – Claudio Monterverdi ir Franceso Cavalli muzika darė įtaką visai Europai, tarp įtakingų meistrų neabejotinai buvo ir Vazoms dirbęs T.Merula.
Didžiosios stiliaus naujovės – tai ritmo, muzikinių intervalų, disonansų laisvė, daugybė dinamikos kontrastų ir skirtingų būdų išgauti garsą. Taip buvo siekiama kuo ryškiau perteikti teksto prasmę. Tuo metu buvo sakoma, kad muzika yra žodžio, poezijos tarnaitė. Nors programoje „Vazų dvaro palikimas“ atliekama tik sakralinė muzika, visi minėti dramatiškieji baroko elementai joje yra ryškūs, muzika perteikia tekstą labai gyvai, jausmingai.
Sakralinė muzika visų pirma buvo rašoma dainininkų balsams, kuriuos dažniausiai lydėdavo vargonai ir papildydavo pučiamieji instrumentai, galintys sustiprinti arba net pakeisti žmonių balsus, – kornetai ir barokiniai trombonai, kuriuos labai ryškiai išgirsime šiame projekte.
Koncertuose ankstyvojo baroko muziką interpretuos tarptautinė 12-os muzikantų komanda, tarp kurių bus ne tik lietuvių ir norvegų atlikėjai, bet ir muzikantai iš Brazilijos, Ukrainos, Gvatemalos.
-Ar išskirtumėte kurį nors autorių ar kūrinį šioje programoje?
-Ypatingas šios programos elementas – atkurtas T.Merulos kūrinys iš jo rinkinio „Opus 6“, sukurto tarnaujant Vazų dvare. Aš rekonstravau dingusią šio kūrinio boso partiją, todėl šis kūrinys, ko gero, nuskambės pirmą kartą po daugiau nei trijų amžių.
Šiais metais kaip tik sukanka 350 metų nuo T. Merulos mirties, todėl „Canto Fiorito“ šiuo metu rengia vien šio kompozitoriaus kūrinių programą, kurią gruodžio 29 d. atliks Vilniuje, Valdovų rūmuose. Joje skambės ir daugiau rekonstruotų kūrinių.
-Ką reiškia atkurti prarastą muziką?
-Visi baroko laikų kompozitoriai ir atlikėjai gebėjo ne tik laisvai ornamentuoti, puošti užrašytas melodijas, bet ir improvizuoti kontrapunktą – kurti papildomus balsus, papildomas melodines linijas, kontrapunktą. Nors šiandien sunku prilygti jų rafinuotumui, tačiau išmanant stilių, jo kompozicijos taisykles, taip pat galima improvizuoti. Be to, baroko muzika suteikia laisvę rinktis instrumentus: tą pačią boso liniją gali alikti vargonai, teorba, viola da gamba ir t.t., o melodines linijas papildyti styginiai ar pučiamieji instrumentai. Taip galima sukurti nuostabią tembrų, spalvų įvairovę.
-Visa tai, ką jūs pasakojate, atrodo, reikalauja tikrai specifinių žinių. Ar tokių žinių reikia ir klausytojui, kad galėtų suprasti ir pajausti jūsų aliekamą muziką?
-Mūsų laikai taip stipriai skiriasi nuo senųjų epochų, kad svarbu klausytojams suteikti bent minimalią informaciją apie muzikos, kurią atliekame, istorinį kontekstą. Todėl savaitę prieš projekto koncertus, kurie vyks spalio 1-4 d. Druskininkuose, Ignalinoje ir Varniuose, vedžiau šiuose miestuose įžangines paskaitas apie anstyvojo baroko muziką ir istoriškai pagrįstą alitkimą.
Tikiuosi, kad jos padės klausytojams pažinti ir pamilti mūsų atliekamą muziką. Istoriškai pagrįsto atlikimo tikslas yra ne atlikti muzikos archeologiją, bet siekti, kad praeities muzika būtų gyva šiandien.
