Vytauto V.Landsbergio režisuotame spektaklyje A.Storpirštis įkūnys revoliucingą, chuliganišką V.Kernagį jaunystėje, o V.Petkevičius – jau subrendusį, ramų vyresnį maestro. Abu aktoriai pasidalijo mintimis apie spektaklio kūrimą ir savo santykį su V.Kernagiu.
– Vienam jūsų tenka užduotis įkūnyti vienokį, kitam – kitokį V.Kernagį. Ar tai labai sunku?
A.Storpirštis: Kuo tiksliau atkurti V.Kernagį tokį, koks jis buvo, nėra pagrindinė užduotis. Juk negalima sakyti, kad maestro buvo būtent toks ar galvojo būtent taip, kaip scenoje vaizduojame mes: to nežino niekas. Labiau siektinas tikslas – perteikti jo gyvenimo istoriją, atkreipti dėmesį į tam tikrus įvykius. Visuomenė iki šiol mažai žino apie begalę įvairių aplinkybių, nulėmusių jo asmenybę. Žiūrėdamas į maestro gyvenimą ir jį nuodugniau patyrinėjęs, supranti, kad jis buvo labai sąžiningas žmogus. Būtent tai norisi pabrėžti.
V.Petkevičius: Ir sunku, ir lengva. Mano patirtis jau leidžia suprasti šio kūrėjo asmenybę, gyvenimo vingius. Bet vis tiek spektaklis visada yra tarsi pasipriešinimas, kurį reikia nugalėti. Tarkime, skaitau scenarijų, ir ten parašyta vienaip, o man atrodo, kad personažas turėtų kalbėti kitaip. Turiu prisiversti kalbėti taip, kaip reikia.
– Ar manote, kad esate panašus į personažą, kurį vaidinsite spektaklyje?
A.Storpirštis: Panašumų turi visi žmonės. Bet mano tikslas scenoje nėra būti savimi, nesu to mėgėjas. Esu įsitikinęs, kad teatro scena yra skirta vaidinti.
V.Petkevičius: Ruošdamasis spektakliui visada ieškau paralelių, personažo bruožų, kurių ir pats turiu, tik gal nerodau, giliai slepiu. Tai yra savęs ieškojimas. Kai vaidinu ir įsijaučiu į personažą, turiu jam atiduoti savo dalelę. Kitaip jis bus negyvas, bus tik atlikimas. Visada reikia ir savų bruožų, kurie sušildytų scenoje įkūnijamą vaidmenį.
– Iš kur semiatės įkvėpimo ruošdamiesi spektakliui?
A.Storpirštis: Man įkvėpimas yra pats mano darbo principas – gyvenime visada ieškoti atradimų, ko nors, kas sukeltų stiprius jausmus. O V.Kernagio gyvenimo istorija – tikrai didelis atradimų, o sykiu ir įkvėpimo šaltinis. Ten visko pilna.
V.Petkevičius: Jau daug metų esu aktorius, turiu ištobulinęs savo pasiruošimo repeticijoms ir spektakliams techniką. Tačiau dabar daug gilinuosi į V.Kernagio dainas, jos man padeda atskleisti tam tikrus personažo aspektus. Visada repetuodamas galvoju: o kaip maestro atliktų šitą ar kitą epizodą?
– Kaip sekasi dirbti su kolega, kuris taip pat vaidins V.Kernagį?
A.Storpirštis: Sutariame labai gerai. Daugelis įvykių, kuriuose Vidui teko dalyvauti, man yra neatmenama praeitis. Jis yra paties maestro amžininkas ir daug dalykų dėl pažinties su juo gali suvokti kitaip negu aš. Džiaugiuosi, kad jis dalijasi patirtimi, nieko neslepia. Bendradarbiaujame.
V.Petkevičius: Puikiai. Ainis yra kūrybingas, šmaikštus, tikras aktorius. Su juo be galo lengva, jis pasiūlo daug gerų idėjų, kurios būna priimamos. Džiaugiuosi, kad mano partneris jaunesnis ir toks smagus.
– Koks kiekvieno jūsų asmeninis santykis su V.Kernagiu. Kas labiausiai žavi jo asmenybėje, kūryboje?
A.Storpirštis: Mane žavi jo lietuvių kalba, užsispyrimas ir ryžtingumas. Visada žavėjo ir požiūris į gyvenimą: jis buvo vilkas, kuris mažai skundžiasi, išsilaižo savo žaizdas ir vėl grįžta. Man patinka ir maestro mintis, kad artistas turi turėti dirbtinę kaukę ir scenoje negali būti iki galo nuoširdus. Ne visiškai su tuo sutinku, bet tai man suteikia daug peno apmąstymams.
Kalbant apie kūrybą, „Kabaretas tarp girnų“ man priminė tai, ką pats su tuomečiu bendrakursiu Vidu Bareikiu kadaise dariau. Tada manėme, kad išradome kai ką nauja, ir tik vėliau suvokėme, kad ne. Ir apskritai man šis žmogus gyvenime suteikia ramybės.
V.Petkevičius: Pirmąkart su V.Kernagiu susidūriau, kai buvau pirmakursis. Kompozitorius Kęstutis Antanėlis ieškojo Jėzaus Kristaus vaidmens atlikėjo. Reikėjo 4 oktavų apimties balso. V.Kernagis tada kaip tik ateidavo į chorą padainuoti. Taip ir susipažinome – konkuravome dėl to paties vaidmens, jį gavau aš. Iš pradžių mačiau kiek neigiamą Vytauto žvilgsnį, nes jis jau buvo žinomas aktorius ir muzikantas, aišku, tikėjosi gauti vaidmenį. Bet paskui bendravome labai gražiai. Mūsų santykiai buvo geri ir kūrybingi. Susitikę pasikalbėdavome.
– Kodėl, jūsų požiūriu, maestro atminimas neturi būti pamirštas?
A.Storpirštis: Šis žmogus dalyvavo gausybėje mums svarbių įvykių, jis yra aukščiausios kategorijos asmenybė. Jį pamiršti, ypač esant jo tautiečiu, būtų tiesiog kvaila. Kai tokie žmonės baigia savo kelionę, norisi jų nepamiršti.
V.Petkevičius: Pamiršti negalima ne tik mirusiųjų. Mes daug žmonių pamirštame, kol jie dar gyvi. Per laidotuves, būna, galvojame: ir to nepadariau, ir ano nepasakiau. Taip neturi būti. O maestro prisiminti svarbu, nes tai didi asmenybė ir prisimindami jį mes kartu prisimename tuos darbus, kuriuos yra nuveikęs. Spektaklis bus puikus šio didžio žmogaus priminimas. Vaidindami jį prisiminsime mes, prisimins jį ir į spektaklį atėję žiūrovai. Juk ne veltui sakoma: žmogus gyvas tol, kol gyvena atmintyje.
Spektaklio „Baltas sodininkas“ premjera. Spalio 17, 18 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė, Vilnius.
Spalio 22, 23 d. „Kultūros fabrikas“, Klaipėda.
Spalio 28, 29 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras.
