____________________
Norvegijos nacionalinis teatras spektaklyje „Mūsų klasė“ pasakoja ilgą, smulkiausiomis detalėmis ištapytą ir skausmingą istoriją apie blogį. Ši istorija yra skirta mūsų laikams.
Pusė buvo žydų, o kita pusė – lenkų. Kaimynai ir klasiokai tapo budeliais ir aukomis.
Žiaurumas spektaklyje vaizduojamas pakankamai kruopščiai. Vis dėlto klausimas ne apie tai, kaip tai galėjo atsitikti – tai būtų pernelyg banalu ir nuvalkiota. Kraujo troškuliui patenkinti to nepakaktų. Mes žinome, jog tai vyko ir kartojosi. Taip pat žinome, jog šiandien tai vėl vyksta, kuomet lyg ir eiliniai žmonės gali imtis žiaurių bei protu nesuvokiamų veiksmų ir sukelti nevaldomą velniavą.
Šioje niūrioje situacijoje vis tik yra likę pėdsakų, kuriais sekdami visuomenė, kultūra ir tiesiog žmogus turėtų savęs paklausti: „Kaip kankintojai ir budeliai sugeba susitaikyti su savimi?“ Arba: „Kokiu būdu jų veiksmai gali būti demaskuoti?“
Galime savęs paklausti, kaip ideologai, religijos ir nugalėtojai bei aukos pasinaudoja istorija. Taigi, pagrindiniu „Mūsų klasės“ uždaviniu tampa aistringos, visiškai apnuogintos ir giliai išgyventos tiesos paieškos, virstančios į ugningą žmogiškosios vertės ir humanizmo gynybą.
Tai daugiau nei trijų valandų trukmės jėgas išsunkiantis spektaklis. Aktoriai nuožmiai ir įtikinamai dirba su siaubingai sunkia medžiaga. Bet kokį galimą jų išsisukinėjimą blokuoja čia pat tykantys mažyčiai, tačiau siaubingas problemas keliantys iššūkiai. Viso spektaklio dramatinė dinamika yra itin efektyvi – taip, tai išsekina, bet visų pirma meta iššūkį bei užburia savo emocionalumu ir intelektualumu.
Kaip tik dabar, gyvendami taikioje Norvegijoje, matome, jog tūkstančiai žmonių patraukė į Europą ir jie yra pakeliui pas mus. Dalis jų yra patyrę panašius įvykius kaip „Mūsų klasėje“.
Taigi, kol mes ruošiamės įrodyti savo civilizuotos visuomenės esmę, patartina nueiti į teatrą ir kai ko išmokti.
Jon Selas, vg.no *** Publika po pirmo veiksmo nebeįstengia ploti
Kokie mechanizmai žmoguje užkūrė neapykantą, kuri privedė prie žydų genocido bei jo neigimo, kuris iki šiol nesibaigia?
Tylant pirmajam veiksmui, kol liepsnos dar maitoja Lenkijos miestelyje Jedvabnėje į kluoną suvarytus 1600 mirtinai persigandusių žydų, o publikos ausyse dar skamba jų riksmai, Ėrikas Hivju dainuoja vieną iš labiausiai žinomų Mordechajaus Gebirtigo jidiš dainą „Es brent“ (lietuviškai – „Dega“). Jo balsas tiesiog plyšta iš nesuvaldomo skausmo ir beviltiškumo. Daina parašyta 1938 metais po kitų žydų žudynių, vykusių prieš vokiečių okupaciją.
Tai yra viena iš nedaugelio nefiltruotų, plikų emocinių kulminacijų spektaklyje „Mūsų klasė“. Įprastai jame išlaikoma būtina distancija, tarkime, smurtas vaizduojamas stilizuotai, o dalykiški vaizdai kuriami pasitelkiant grafines priemones. Istorija pasakojama dokumentiškai iki pačių smulkiausių detalių.
Žiūrovams tiesa pateikiama taip, kad pirmo veiksmo pabaigoje jie tiesiog neįstengia ploti. Kyla klausimas, iš kur atsiranda tokia neapykanta?
„Mūsų klasė“ atsako į daug ką, bet tuo pačiu neatsako į nieką. Religija, nesuprastas patriotizmas, konspiracinės teorijos – čia viskas susipina į vieną visumą.
Klasę sudaro pusė žydų ir pusė krikščionių mokinių, kurie kartu mokosi ir žaidžia. Mes sekame jų likimus nuo praeito amžiaus trečio dešimtmečio iki pat šių dienų.
Po karo, per kurį dūmais paleista trys su puse milijonų Lenkijos žydų, įskaitant ir tuos 1600 kluone, prasideda teismai ir visiškas savo kaltės neigimas. Šiandien tai vis dar vyksta Lenkijoje ir kitose šalyse.
Słobodzianeko pjesė yra nesentimentali ir tiesi, nedangstanti faktų, kad ir kokie siaubingi jie būtų. Netgi priešingai, čia atskleidžiamas lenkų nekantrumas pasitarnauti nacių tikslams prieš ir po Antrojo pasaulinio karo.
O ką gi darė Amerika? Ką gi tu darei? Ką darėme mes? „Mūsų klasėje“ smurto veiksmuose ir žudynėse aktyviai nedalyvaujantys tiesiog stovi ir žiūri. Jiems nerūpi.
Faktai šiam unikaliam atvejui suteikia universalumo – tai vyko tada, vyksta ir dabar.
Makarevičiaus scenografija kalba tiesiogiai. Skirtingais pilkos spalvos tonais sukuriama klasės patalpa ir teismo salė, virtuvė ir palėpė, pažeminimo aikštė ir sudegęs kluonas, iš kurio reikia pašalinti apdegusias žmonių liekanas. Kiekviena scena kliniškai tiksliai pasakoja ir grafiškai aiškiai vaizduoja įvykius. Dešimt aktorių įvykius perteikia subtiliai dalykiška bei ansambliška vaidyba. Nėra nieko spekuliatyvaus. Atrodo, jog spektaklyje mušasi ir viena kitą užmušą lėlės. Žinoma, išskyrus lytinio smurto scenas.
Publika pritrenkta. Antrame veiksme, forma dar lakoniškesniame nei pirmas, užmuštieji sėdi scenoje kartu su gyvaisiais kaip tylūs beprasmybės liudytojai.
Šiemet sukanka 70 metų nuo Aušvico išvadavimo. Verkti per vėlu. Jau pribrendo laikas priimti tai, kas įvyko, be jokių bet...
Oslo nacionalinio teatro spektaklis „Mūsų klasė“ skaudžiai primena tai, ką visi norėtumėme pamiršti. Juk yra tiek daug dalyvavusiųjų, įskaitant ir bažnyčią. Bet buvo tokių, kurie pasakė ne. Ir yra tokių, kurie prisimena tai. Jų visada bus.
Nepražiopsok šito spektaklio.
Mona Levin, Aftenposten
*** Sukrečiamai geras teatras
Europoje ir JAV „Mūsų klasės“ pastatymai buvo rodomi sausakimšose žiūrovų salėse, ir labai tikėtina, kad taip pat bus ir Norvegijoje. Žiūrėti šį spektaklį ─ tikras išbandymas, tačiau pamatyti verta. Scena sukonstruota kaip auditorija, aktoriai juda įvairiuose aukščiuose. Daug pilkos spalvos, gausiai naudojamos videoprojekcijos. Spektaklio pradžia atrodo kiek chaotiška ir varginanti, tačiau ilgainiui aprimsta.
Ne aktorių vaidyba kalta, kad norisi užsimerkti, pakilti iš vietos ir išeiti. Tiesiog ima trūkti gaivaus oro ir norisi sprukti lauk. Aktoriai tikrai puikūs. Kalta pati istorija ir tai, kaip ji pateikiama. Paprastai, nejausmingu balsu pasakojama, kaip siuvėjui perrėžė gerklę ar kaip žydai susispietė ir apsikabino klojime. Apie žudymus, prievartavimus ir kankinimus pasakojama taip, tarsi būtų dalijamasi receptu, kaip pjaustyti svogūną. Pakilti ir išeiti neverta. Visą spektaklį verta pažiūrėti iki galo. Nes mes, žmonės, su tuo susiduriame vėl ir vėl. Iš kitų mes atimame žmogiškąjį orumą. Paveiktas ideologijos, religijos, skriaudos jausmo ir egoizmo žmogus gali imtis siaubingų veiksmų prieš savo kaimyną, savo klasės draugą. Tai vyko per karą, tai vyko Balkanuose ir Ruandoje.
Būtent tai ir kelia šiurpą. Ir būtent tai svarbu nuolat priminti. Taip pat ir šiais laikais, kuomet kai kuriems atrodo, jog tereikia apgręžti laivus.
Johannes Ek Reindal, Dagen
*** Svarbu, skausminga ir meistriška
Svarbiausias rudens teatro spektaklis pasakoja ne vien apie budelius ir aukas. „Mūsų klasė“ yra stipri istorijos pamoka, kuri, susiduriant su šiandienine Europos realybe, ypač aitrina.
„Mūsų klasėje“ Oskaras Koršunovas prakalbina tai, kas nutylėta. Prievartą ir masines žudynes jis vaizduoja sutelkdamas dėmesį į pavienius individus, smurtautojus, aukas ir tylinčiuosius. „Mūsų klasė“ yra šiurpus ir skausmingas pasakojimas, tačiau kraupus mūsų netolimos praeities genocido pjūvis atmiešiamas supratimu ir žmogiška šiluma. Pagrindinėje Nacionalinio teatro scenoje puiki aktorių trupė su kaupu atlieka savo užduotį, visomis prasmėmis ─ prasibrauti į tamsiausius proto ir širdies užkaborius, kad sukeltų tikroviškumo įspūdį ir dvejonę: ką pats būtum daręs?
Oskaro Koršunovo spektaklis rutuliojasi lėtai, su visu šiurpumu atkurdamas įvykių eigą ir pačias žudynes, žvelgiant iš klojimo vidaus ir iš išorės. Dėl santūrios pasakojimo manieros šis spektaklio epizodas tampa viena iš labiausiai sukrečiančių scenų, parodytų Norvegijos teatre. Tačiau ne mažiau svarbus Koršunovo bandymas suprasti, kaip tai galėjo atsitikti ir kaip žudynių dalyviai, liudininkai arba išgyvenusieji galėjo gyventi toliau, slegiami to žinojimo. Koršunovas sumaniai išvengia įprastinių, dažnai paprastų sprendimų, įsigilindamas į kiekvieno žmogaus mąstyseną, kad surastų didesnę visumą. Ką reiškia būti vieninteliu išgyvenusiuoju, kai visų kitų nebėra? Ar išprievartauta moteris galės pajusti malonumą? Ar patirtas blogis pateisina tolesnius aukų veiksmus? Koršunovo sudėlioti akcentai pribloškia. Režisierius akcentuoja tai, ko neįmanoma atmesti. Net patys baisiausi įvykiai gimsta kasdienybėje ir prisiminimai apie juos išblėsta toje pačioje kasdienybėje. Todėl tai kartojasi vėl ir vėl, kiekviename kare, Ruandoje, Kosove, Sirijoje.
Mode Steinkjer, Dagsavisen
*** Svarbiausias metų spektaklis
„To, kas įvyko, neįmanoma aprašyti“, ─ kažkuriuo metu „Mūsų klasėje“ taria Zygmuntas (aktorius Kai Remlovas). Toks pasakymas ir teisingas, ir ne. Mat spektaklis kaip tik yra aprašantis, šaltai perteikiantis tai, kas vyko prieš žudynes, jų metu, tuoj po žudynių ir praėjus daug laiko po jų.
Savo režisūra Koršunovas vaizduoja vaiką suaugusiame žmoguje. Visų suaugusiųjų vaidmenyse per kūno kalbą ir mimiką išryškėja kontūrai vaikų, kuriais kadaise jie buvo. Vaikiškumas tipizuoja, suteikia personažams apibendrintų bruožų. Kiekvienas jų tampa bet kuriuo iš mūsų. Tuo pat metu pasikartojantis vaikystės priminimas sukelia minčių apie tai, kas galėjo būti kitaip, apie galimybes, kurios egzistavo prieš pasirenkant. Smurtas konkretus. Nuožmiausiai puolamos skudurinės lėlės. Prieš aktorius nukreiptas smurtas stilizuotas. Judesius lydi smūgių garsas.
„Mūsų klasė“ piešia tikrovę pilkomis spalvomis. Ji stilizuota, tačiau neabejotinai reali. Žiūrovas suvokia, jog tai iš tikrųjų vyko ir iš tikrųjų vyksta, todėl įspūdis sukrečiantis.
Lillian Bikset, Dagbladet
*** Tragedija plačiu formatu
Nacionalinio teatro scena panaši į klasę ir į paminklą karo aukoms. Taigi, aktoriams vaidinant priešais tamsią, monumentalią sieną, žiūrovui visą laiką primenamas klasės gyvenimas. Dėl ribotos vaidinimo erdvės istorija atrodo peržengianti individualumo ribas ir absoliutinanti. Tą įspūdį režisierius sustiprina naudodamas videoprojekcijas. Tai tampa ypač akivaizdu, kai įrėmintas Stalino portretas scenos viršuje pakeičiamas Hitlerio atvaizdu.
Sukuriamas įspūdis, tarsi mums nuolat viską reikėtų sufleruoti, tarsi režisierius nepasitikėtų, kad mes patys pajėgūs išvesti sąsajas. Dėl įtaigaus pasakojimo spektaklis tampa sunkiu išbandymu žiūrovui. Neįmanoma nepaveiktam išeiti iš spektaklio, pasakojančio apie tai, ką žmonės pajėgūs padaryti ir kiek daug karo istorijos vis dar yra nežinoma. Dėl to „Mūsų klasė“ neabejotinai yra svarbus spektaklis.
Therese Bjørneboe, Klassekampen
*** Žiaurumų teatras
Tai sukrečia: 1600 kaimynų jie uždarė klojime ir padegė. Po 74 metų šie įvykiai tapo širdį draskančiu teatro spektakliu.
Nacionalinio teatro scena nuspalvinta pelenų pilkumo atspalviais, pasiskolintais iš Pablo Picasso paveikslo karo tematika „Guernica“. Nuo scenos krašto į viršų kyla amfiteatro pavidalo klasė su suolais ir mokytojo stalu. Po vieną rodomos vaikų nuotraukos, kurios išnyra viršuje ir išnyksta po grindimis. Kai dešimt aktorių sėdi suoluose, nufotografuoti veidai vos stabteli ties jų veidais.
Šis poetiškas vaidinimas yra atsargus priminimas: štai bus papasakota istorija, prie kurios galime tik priartėti, ne stoti akis į akį – akistatos su blogiu mes neišgyventume. Pusketvirtos valandos spektaklis Nacionaliniame teatre – gan stiprus išbandymas.
Scenografija ir drabužiai kartu su įžanginėmis nuotraukomis ir žaisminga aktorių vaidyba sukuria tokį autentišką įspūdį, jog negali atsiriboti, kai tai įvyksta: liepsnų jūroje viena pusė gyventojų nužudo kitą pusę. Klasės nuotrauka sudūžta. Spektaklis laimi, neapsistodamas ties istorija. Žiūrovams tenka sunkūs klausimai. Kokią vietą aš užimčiau toje klasės nuotraukoje? Kas būčiau aš ─ auka ar budelis? „Mūsų klasė“, meistriškai režisuota Oskaro Koršunovo, tapo sukrečiančia teatro poezija.
Arne Guttormsen, Vant Lant
*** Svarbi drama apie blogį
Karas baigėsi, nacizmas nugalėtas, tačiau žudikai toliau gyvena vietos bendruomenėje. Ar jie sugebės išsiginti savo poelgių? Ar įmanoma ištrinti istoriją? Paskutinis veiksmas toks pat dramatiškas kaip ir pirmasis – pabėgti nuo savo poelgių neįmanoma!
Tai nepaprastai stiprus spektaklis – spektaklis, kuris palieka pėdsaką, spektaklis, kuris mus visus verčia užduoti sau klausimą, ar jame keliamos problemos priklauso tik praeičiai.
Režisierius Oskaras Koršunovas ir scenografas Gintaras Makarevičius savo darbą atliko puikiai. Jų dėka tikrais įvykiais paremtas pasakojimas atgijo prieš žiūrovų akis 2015 metais. Jie atkūrė 1941 metų istoriją ir pabandė surasti tiesą.
Naudojami paveikūs efektai: tai ir parakas, ir gyva scena su šviečiančiomis liepsnomis, kurie išties išryškina pagrindinę mintį.
Vis dėlto be aktorių užsidegimo visa tai būtų lėkšta ir nuvalkiota. Tačiau šis spektaklis toks nėra! Paprastos dekoracijos reikalauja aktyvių aktorių ─ čia atliekami milžiniški šuoliai, keliant pavojų savo sveikatai. Kiekvienas judesys, kiekviena replika atliekami su įsijautimu ir užsidegimu.
Šeši balai iš šešių galimų, ne kitaip.
Jon Terje Grønli, Gjengangeren
***
Teatro vakaras, kokių reta
Lenkų dramaturgas Tadeuszas Słobodzianekas pjesę „Mūsų klasė“ parašė 2009 metais, premjerinis spektaklis įvyko Londone. Vėliau ši pjesė buvo vaidinama viso pasaulio teatro scenose ir visur sukėlė stiprias reakcijas. Klausimas „ar prisimeni mūsų klasę?“ gali sukelti daug įvairių reakcijų, nuo malonių prisiminimų iki baimės priepuolių.
Kalbant apie Słobodzianeko klasę, tie prisiminimai sukrečiantys, ir į paviršių iškyla dideli universalūs klausimai. Kas iš mūsų taptų smurtautojais, o kas stovėtų tiesia nugara ir darytų tai, ką reikia daryti? Nemažai ir tokių, kurie užsimerkia ir sako: ką dar galėjau padaryti?
Fantastiškos aktorių trupės centre ─ Marika Enstad, tvirtai įsikūnijusi į lenkės Zochos vaidmenį. Ši sugebėjo per visą karą slapstyti žydą (Øystein Røger), nors tuo ne itin didžiuojasi. Ji visai netrokšta dėmesio, užgriuvusio ją vėlesniais gyvenimo metais.
Janas Gunnaras Røise, Kai Remlovas, Peras Egilis Aske ir Sigurdas Myhre vaidina jaunus lenkus, kurie vėliau taps žudikais, tačiau tai jų labai nepaveiks. Kaltę jie suvers naciams. Ingjerd Ekeberg kuria stiprų Rachelkos / Marianos portretą, mergina atsiverčia į katalikybę, kad išgyventų, o Erikas Hivju, Emilis Johnsenas ir Hanne Skille Reitanas vaidina klasės draugus žydus. Visų jų vaidyba aukščiausio lygio. Apie tai, kas įvyko, pasakojama santūriai, be didesnių jausmų. To ir nereikia, nes patys pasakojimai daugiau nei iškalbingi.
Režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė vientisą spektaklį, kuris sukrečia savo paprastumu, kur niekas neužtušuojama. Jam pavyko visus aktorius suburti vienam tikslui. Jų dėka iš teatro išeini sukrėstas, išsekęs, o galvoje sukasi klausimai, į kuriuos sunku atsakyti, nes tiesiog neturi atsakymo. Kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje? To niekada nesužinosi, kol pats joje neatsidursi, ir lai niekuomet, niekuomet netenka atsidurti tokioje situacijoje.
Ko gero, tai svarbiausias teatro spektaklis per ilgą pastarąjį laikotarpį, spektaklis, kurį visi turėtų pamatyti, nors jis ir siaubingai skausmingas.
Fredrik Rütter, Tønsbergs Blad
Iš norvegų kalbos vertė Algimantas Kušlys ir Eglė Išganaitytė-Paulauskienė
