O didysis privalumas – vizualizacija. Tai svarbiausias elementas šiuolaikinėje edukacijoje. Tik spektaklio apimtis kiek prasilenkia su pamokos trukme, tad jausmas lyg pasilikus „po pamokų“.
Taigi iš Latvijos į Kauną V.Sylis, dramaturgas Janis Baluodis ir scenografas Ugis Berzinis atvyko pasikalbėti apie mus pačius. Jie parengė istoriją apie sovietmečio laikus, kai žmonės ėjo į miškus. Draminę medžiagą kurti padėjo ir patys aktoriai.
Pateikdami savas istorinių įvykių ar epizodų interpretacijas, jie kūrė etiudus, kurie vėliau buvo sujungti į vieną pjesę. Taip atsirado „Miškinis“. Tai laboratorinio teatro principas, pagal kurį dirba Valteris ir Janis. Sovietinė realybė atkuriama aktorių išgyvenimais.
Lietuviška istorija apie vyrą, miške praleidusį 50 metų, paremta tikru atsitikimu Latvijoje. Kauno dramos teatro aktoriai spalio 6 dieną ją pristatė ir Nacionalinio dramos teatro publikai Vilniuje. Režisierių intrigavo mintis, kaip jautėsi žmonės tais laikais. Kadangi jausmų ir būsenų istoriškai nepatikrinsi, atsiranda puiki proga interpretuoti. Tad režisierius pateikė savo versiją, atskleisdamas ir šiuolaikinio žmogaus santykį su istorija, o kartu visas iš to kylančias problemas.
Interpretacija, faktų iškraipymas, šaltinių netikslumas, herojaus romatizavimas Sauliaus Čiučelio personažo Tomo Kudirkos mokslinius tyrinėjimus pavertė niekais. Jis istorikas ir įvykių pasakotojas, sekantis savo istorinio herojaus pėdsakais, kuriais ateina iki… teatro.
Nuo pat pradžių Sauliaus Pasakotojas neslėpė, kad už jo nugaros vyks spektaklis. Jis kaip režisierius dėliojo pagrindinio veikėjo Jono Petraičio gyvenimą. Jį į mišką pasitraukusio dezertyro vaidmenį atliekančiam Vainiui Sodeikai „apžaisti“ padėjo praėjusiame sezone atsinaujinusi teatro trupė.
Spektaklyje jaunieji aktoriai Vaidas Maršalka ir Edgaras Žemaitis meistriškai greitai kareivių milines keitė į daktaro chalatą, Brežnevo antakius, kunigo sutaną, gatvės treningus, o Martyna Gedvilaitė ir Eglė Grigaliūnaitė – kelnes į sukneles, ilgus plaukus keitė trumpais perukais ir iš mergaičių išaugo į moteris.
Praktiškai tuščioje scenos aikštelėje varstydami kaimo gryčios dureles kaip per laiko juostą jie keliavo iš vienos vietos į kitą. Tereikėjo išstumti stalą, pasikeisti kostiumą ar vietos nuorodą. Jaunų aktorių kūrybinį veržlumą papildė vyresniųjų Liubomiro Laucevičiaus ir Vilijos Grigaitytės patirtis.
Spektaklis – tai dviejų laikmečių susikirtimo momentas. Sovietinės realybės skonis atgijo besislapstančio brolio, propagandos, darbo kulto, Gagarino kosmoso, radijo, muzikos, socialinio gyvenimo vaizdais. Na, o dabartimi tapo patys aktoriai, šiuolaikinėmis manieromis interpretavę senovę.
Šiuo darbu V.Sylis patvirtino ir spektaklio leitmotyvu tapusią mintį, kad istorija – kaip teatras, ji kinta priklausomai nuo interpretacijos. O ją kurti galima net tokią, kokios norime.
Tik ar atsakymų ieškojimas, juos pačiam sugalvojant, gali ko nors išmokyti? Skamba kaip tikroje mokykloje, kai ateini nepadaręs namų darbų.
