Šį kartą „skambantis laivas“ ją atbloškė į Lietuvą. Lapkričio 14-ąją Nacionalinėje filharmonijoje prasideda šios pianistės rengiamas 4-asis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis. Jo tema – „Tandemai“.
– Gerbiamoji Mūza, kuo šiemetis festivalis bus ypatingas, kokia muzika jame skambės ir kokie muzikantai koncertuos?
– Vienatvė yra pianisto gyvenimo dalis. Mes dirbame, keliaujame ir koncertuojame vieni. Po 3-ojo moterims skirto festivalio šiemetis pristatys muzikinius tandemus. Išgirsime brolių, sutuoktinių, ilgamečių scenos bendraminčių ar buvusių konkurentų, o šiandien – kolegų duetus.
Festivalio metu pirmą kartą Lietuvoje skambės specialiai šiam renginiui iš Bairoito į Vilnių atvežti du nauji „Steingraeber & Sohne“ koncertiniai fortepijonai. Tad pianistų santarvei bei vientisai interpretacijai talkins ir instrumentų tandemas.
Didelė dalis atliekamų kūrinių bei aranžuočių Lietuvoje skambės pirmą kartą. Per dvi festivalio savaites pristatysime aštuonis renginius, 18 atlikėjų iš 12 pasaulio šalių, du simfoninio ir du kamerinio orkestrų koncertus.
Girdėsime muziką nuo Johanno Sebastiano Bacho Dave‘o Brubecko ir Astoro Piazzolla‘os, nuo Franzo Liszto iki Bela Bartoko ir Maurice‘o Ravelio. Pristatysime ir šiuolaikinę muziką – Philipą Glassą bei vengrų kompozitoriaus Barnabaso Dukay premjerą, švęsime dano Carlo Nielseno 150 metų jubiliejų.
– Tradiciškai festivalį atidarysite jūs – drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliksite B. Bartoko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3. Kuo jus patraukė šis kompozitorius?
– Tai paskutinysis autoriaus kūrinys, dovana jo mylimos žmonos gimtadieniui. Kūriniui visai neseniai sukako 70 metų. Kompozitorius jau sunkiai sirgdamas jo net nepabaigė.
Šis Koncertas man atnešė sėkmę F.Liszto-B. Bartoko tarptautiniame konkurse Budapešte. Savo dvasingumu ir gyvybingumu jis man dabar dar artimesnis.
Tradiciškai pasirodysiu ir festivalio pabaigos koncerte, kuriame atliksime su kitais pianistais J.S.Bacho dvigubus koncertus.
– Festivalio atidarymo koncertą diriguos Stefanas Lano iš Šveicarijos. Jis – bene ištikimiausias jūsų dirigentas. Ar koncerte svarbiausia dirigento ir muzikanto ryšys?
– Mes esame ilgametis bendraminčių tandemas. Pirmą kartą susitikę operos teatro „Teatro Municipal de Santiago de Chile“ scenoje Santjage, vėliau bendradarbiavome Buenos Airių „Colon“, Montevidėjaus „Sodre“, Albanijos operos teatruose, Makedonijos filharmonijos, Kauno ir Vilniaus filharmonijų scenose. Lietuvoje drauge muzikuosime septintą kartą.
Daug kam išliko atmintyje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jo diriguojami Giacomo Puccini „Turandot“ spektakliai. Maestro yra didelis Lietuvos ir jos kultūros gerbėjas, gerai suprantantis mūsų istorijos vingius.
– Vis dažniau koncertuojate Lietuvoje. Rugsėjį Valdovų rūmuose su Lietuvos kameriniu orkestru atlikote įspūdingąjį F.Liszto „Prakeikimą“, dabar – šis festivalis. Gal kyla noras visam laikui grįžti namo?
– Esu kiek nustebinta šio klausimo. Koncertiniai pasirodymai gimtinėje man yra svarbūs, jų visada buvo ir jie yra gausiai lankomi. Šiame pasaulyje, kur didelis gyvenimo tempas, nesame prisirišę prie vienos vietos, mane juo labiau mano „skambantis laivas“ (fortepijonas) nuolat blaško po įvairias šalis.
Svarbu, ką žmogus nešioja širdyje. Tėvynė man visada yra Lietuva, ir aš nesijaučiu iš jos išvažiavusi. Vilniuje yra vieni jaukių mano namų. Juose gyvena mano mama, su kuria kalbu telefonu kasdien ir aplankau kas šešios savaitės.
Man visada smagu dėstyti mūsų muzikams ir rengti Vilniaus fortepijono muzikos festivalį. Taigi ką subrandino manyje mano žemė, dabar sėju, ir tikiuosi gero derliaus.
