Šį kartą „skambantis laivas“ ją atbloškė į Lietuvą. Lapkričio 14-ąją Nacionalinėje filharmonijoje prasideda šios pianistės rengiamas 4-asis Vilniaus fortepijono muzikos
festivalis. Jo tema – „Tandemai“.
– Gerbiamoji Mūza, kuo šiemetis festivalis bus ypatingas, kokia muzika jame skambės ir kokie muzikantai koncertuos?
– Vienatvė yra pianisto gyvenimo dalis. Mes dirbame, keliaujame
ir koncertuojame vieni. Po 3-ojo moterims skirto festivalio šiemetis
pristatys muzikinius
tandemus. Išgirsime brolių, sutuoktinių, ilgamečių scenos
bendraminčių ar buvusių konkurentų, o šiandien – kolegų duetus.
Festivalio metu pirmą kartą Lietuvoje skambės specialiai šiam renginiui iš Bairoito į Vilnių atvežti
du nauji „Steingraeber & Sohne“
koncertiniai fortepijonai. Tad pianistų santarvei bei vientisai
interpretacijai talkins ir instrumentų tandemas.
Didelė dalis atliekamų kūrinių bei aranžuočių Lietuvoje skambės
pirmą kartą. Per dvi festivalio savaites pristatysime aštuonis
renginius, 18 atlikėjų iš 12 pasaulio šalių, du simfoninio ir du
kamerinio orkestrų koncertus.
Girdėsime muziką nuo Johanno Sebastiano Bacho
Dave‘o Brubecko ir Astoro Piazzolla‘os, nuo Franzo Liszto iki
Bela Bartoko ir Maurice‘o Ravelio. Pristatysime ir
šiuolaikinę muziką – Philipą Glassą bei vengrų
kompozitoriaus Barnabaso Dukay premjerą, švęsime
dano Carlo Nielseno 150 metų jubiliejų.
– Tradiciškai festivalį atidarysite jūs – drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliksite B. Bartoko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3. Kuo jus patraukė šis kompozitorius?
– Tai paskutinysis autoriaus kūrinys, dovana jo mylimos
žmonos gimtadieniui. Kūriniui visai neseniai sukako 70 metų.
Kompozitorius jau sunkiai sirgdamas jo net nepabaigė.
Šis Koncertas man atnešė sėkmę F.Liszto-B. Bartoko
tarptautiniame konkurse Budapešte. Savo dvasingumu ir gyvybingumu
jis man dabar dar artimesnis.
Tradiciškai pasirodysiu ir festivalio pabaigos koncerte, kuriame atliksime
su kitais pianistais J.S.Bacho dvigubus koncertus.
– Festivalio atidarymo koncertą diriguos Stefanas Lano iš Šveicarijos. Jis – bene ištikimiausias jūsų dirigentas. Ar koncerte svarbiausia dirigento ir muzikanto ryšys?
– Mes esame ilgametis bendraminčių tandemas. Pirmą kartą
susitikę operos teatro „Teatro Municipal de Santiago de Chile“
scenoje Santjage, vėliau bendradarbiavome Buenos Airių „Colon“,
Montevidėjaus „Sodre“, Albanijos operos teatruose, Makedonijos
filharmonijos, Kauno ir Vilniaus filharmonijų scenose. Lietuvoje
drauge muzikuosime septintą kartą.
Daug kam išliko atmintyje Lietuvos
nacionaliniame operos ir baleto teatre jo diriguojami Giacomo Puccini „Turandot“ spektakliai. Maestro yra didelis Lietuvos ir jos kultūros gerbėjas, gerai suprantantis mūsų
istorijos vingius.
– Vis dažniau koncertuojate Lietuvoje. Rugsėjį Valdovų rūmuose su Lietuvos kameriniu orkestru atlikote įspūdingąjį F.Liszto „Prakeikimą“, dabar – šis festivalis. Gal kyla noras visam laikui grįžti namo?
– Esu kiek nustebinta šio klausimo. Koncertiniai pasirodymai
gimtinėje man yra svarbūs, jų visada buvo ir jie yra gausiai
lankomi. Šiame pasaulyje, kur didelis gyvenimo tempas, nesame
prisirišę prie vienos vietos, mane juo labiau mano „skambantis laivas“
(fortepijonas) nuolat blaško po įvairias šalis.
Svarbu, ką žmogus nešioja širdyje. Tėvynė man visada yra
Lietuva, ir aš nesijaučiu iš jos išvažiavusi. Vilniuje yra vieni
jaukių mano namų. Juose gyvena mano mama, su kuria kalbu telefonu
kasdien ir aplankau kas šešios savaitės.
Man visada smagu
dėstyti mūsų muzikams ir rengti Vilniaus fortepijono muzikos
festivalį. Taigi ką subrandino manyje mano žemė, dabar sėju, ir
tikiuosi gero derliaus.