Štai kad ir būsimas konkursas. Nei kandidatai, nei jų programos oficialiai neskelbiamos. Tačiau Klaipėdos muzikinio kolektyvas šurmuliuoja: mat profsąjungos lyderiai viską žino ir geba paaiškinti, kas tinka, o kas ne teatrui vadovauti, mėgina rinkti parašus ir savo nuomonę perša ministrui.
Maža to, dabartinis teatro vadovas Ramūnas Kaubrys jau nė neslepia faktiškai laimėjęs konkursą – telikęs mažas formalumas antradienį nuvykti į ministeriją. Jis paskutinėmis savo kadencijos dienomis iš esmės reorganizuoja teatrą, atleidžia ir priima naujus žmones, pasirašinėja veiklos sutartis.
Niekas neskaičiuoja, kiek orkestro muzikų paliko kolektyvą. O štai spalį atleistas teatro vyriausiasis dirigentas Dainius Pavilionis netylėjo: paviešino teatro vadovo neišmanymą vadovaujant muzikiniam teatrui.
Iš tiesų nei muzikinio, nei vadybos išsilavinimo R.Kaubrys neturi – jis baigė Klaipėdos universiteto studijas pagal režisūros krypties dramos režisūros studijų programą. Būtent ši kvalifikacija jam vadovaujant ženkliai pakeitė teatro veiklos kryptį. Teatras pasuko dramos link: statomi spektakliai artimesni dramos nei muzikinio teatro žanrams, repertuare vyrauja spektakliai su fonogramomis, nebereikalingas orkestras, atleidžiami profesionalūs šokėjai, dainininkai nebedainuoja, o kalba.
Didžiosios to dramos repertuaro dalies režisierius – pats R.Kaubrys: Zigmaro Liepinio „Adata“, Williamo Shakespeare'o „Romeo ir Džuljeta“, „5x Kafka“... Pats vadovas režisuoja ir šokio spektaklius su fonogramomis „Altorių šešėly“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną ir „Divizija“ pagal Arūno Daugėlos romaną. Atsitiktiniai repertuare atsiradę spektakliai nebeatspindi nei teatro misijos, nei veiklos krypties. Kaip ir šypsnį keliantys, taip pat išsilavinimo stoką liudijantys žanro apibrėžimai „muzikinė drama“... (suprask, drama su muzika!).
O gal iš tiesų šiandieninės Kultūros ministerijos vadovai šiam teatrui numato kaip tik tokį – muzikinio dramos teatro – veiklos modelį?
Bet kam tuomet reikalingas antras dramos teatras tame pačiame mieste? Tokius spektaklius kaip „Adata“ ar „Romeo ir Džuljeta“ puikiai pastatytų ir į atnaujintą pastatą sugrįžęs Klaipėdos dramos teatras.
O juk steigiant Klaipėdos muzikinį teatrą anuometinės valdžios jam buvo logiškai numatytas aukšto muzikinio profesionalumo siekis, pagrindinių uostamiesčio muzikinių kolektyvų – simfoninio orkestro, baleto trupės, choro ir profesionalių dainininkų – veiklos koordinavimas, sklaida ir ugdymas.
Niekas šiandien net nemėgina prisiminti ir kitų „kvalifikaciją“ liudijančių dabartinio vadovo veiksmų: nei lėšų švaistymo beprasmiams vietos naujam teatrui parinkimo konkursams, nei R.Kaubrio svaičiojimų apie teatrą ant vandens, nei naivių pastato rekonstrukcijos vizijų.
Tad pagrįstai kyla virtinė klausimų iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomo teatro steigėjai Kultūros ministerijai ir jos vadovams: ar numatyta Klaipėdos muzikinio teatro veiklos kryptis? Ar svarbi teatro vadovo kompetencija ir apskritai kokiais kriterijais vadovaujantis atrenkami vadovauti teatrams tinkami?
Deklaruojama, kad svarbi pretendentų numatomos veiklos programa.
Betgi savosios, prieš penkerius metus pateiktos programos R.Kaubrys nesugebėjo įgyvendinti. Vyravo joje ne principinės teatro veiklos gairės, o deklaratyvios viešųjų ryšių specifiką atitinkančios frazės. Pavyzdžiui, įsipareigojimas teatro fojė pavadinti Kolonų sale. Bet ar nuo to pasikeis veiklos pobūdis?
O ir kas patvirtins, kad pretendentai programas rašo patys? Štai susikivirčijo konkursą laimėjęs R.Kaubrys su savo programos rašytoju – ir studijuojam tą ne jo rašytą programą, nors oficialiai Kultūros ministerijoje jos nevalia pamatyti.
Ir kas galėtų paneigti, kad darbuotojų gausia administracija disponuojantis vadovas ir šį kartą nepateiks kvapą gniaužiančios rašliavos? Juk buvusiam vyriausiajam dirigentui ir trūko kantrybė, kai savą neišmanymą R.Kaubrys panoro slėpti dirigento sukurtos programos dalimi.
Telieka atsakyti į paskutinį klausimą: kodėl toks vadovas kaip R.Kaubrys parankiausias teatro profsąjungai? Ir kodėl kuluaruose ministerijai jau grasinama būsimais konfliktais su bet kuriuo iš likusių pretendentų?
Atsakymas paprastas: mažiau išmanymo, mažiau ir reikalavimų, taigi – ir darbo mažiau. Ir tuomet nesvarbu, gali ar negali, talentingas ar ne – svarbu, kad esi amžinas ir neliečiamas.
Naujajame teatro įstatyme buvo bandymų liberalizuoti teatro darbuotojų statusą, kad ne vien teatro vadovas turėtų aiškią kadencijos pabaigą. Tačiau balsingi teatrų profsąjungiečiai išgąsdino ministrą ir įstatymas vis dar stringa stalčiuose, nerasdamas sprendimų tarp sveiko proto ir biudžetinių teatrų profsąjungų reikalavimų.
Taigi antradienį paaiškės, ar ministras ir jo sudaryta komisija rinksis tariamą teatro ramybę užtikrinantį kompetencijos stokojantį R.Kaubrį, ar kūrybingą ir veiklų naują vadovą – bent kaip šansą, kad gali keistis ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.