Lapkričio 24 d. 18:30 Lietuvos nacionalinio dramos teatro studijoje vyks Majewskio/Pilgrimo pjesės „Kairys dešinys su kulniuku“ skaitymas, režisuotas Kirilo Glušajevo. Pjesės protagonistai – du Magdos Goebbels, nacistinės Vokietijos propagandos ministro Josepho Goebbelso žmonos batai.
1945 m. gegužę Goebbelsai nusižudė, prieš tai užmušę savo šešis vaikus. Magdos Goebbels batai nesudegė su ja pačia, o Niurnbergo tribunolo buvo pasmerkti tremčiai ir pjesėje pasakoja savo istoriją nuo manufaktūros Aušvice iki jų tragiškos baigties ant „tikrų vyrų – lenkų patriotų“ nužudyto transvestito pėdų XXI amžiuje.
Ši pjesė – tai ryškus atspindys kur kas didesnio pastarojo dešimtmečio Lenkijos teatro visuotinio projekto, kurio esmė – scenoje apmąstyti, įvertinti ir reflektuoti skausmingas bei nevienareikšmiškas lenkų tautos XX a. istorines paradigmas, kurios, beje, itin artimos ir mūsų šalies istorinei patirčiai. Manau, jau vien šiuo aspektu ši pjesė – kaip ir su netrukus pasirodysiančiu naujuoju „Teatro žurnalu“ pristatoma K.Warlikowskio „(A)pollonia“ – yra aktuali ar net, sakyčiau, būtina mūsų teatrui ir jo žiūrovui.
Lenkų dramaturgas Sebastianas Majewskis, kurio pjesės skaitymu prasidės lenkų dramaturgijos pristatymo dienos Lenkų drama Vilniuje, sutiko atsakyti į klausimus.
- Ar galėtumėte papasakoti plačiau apie Andreasą Pilgrimą? Kas jis? Kaip jūs susitikote ir kada prasidėjo jūsų kūrybinė partnerystė? Kaip ji keitėsi bėgant metams? Kaip darbas su juo prisidėjo prie jūsų kūrybinio proceso?
– Mes kilę iš panašios aplinkos: gimėme tais pačiais metais, gyvenome miestuose, kurie buvo tos pačios šalies dalis – Vroclavas ir Drezdenas, kurie šiandien yra miestai-partneriai. Abu buvome užauginti komunistinėje realybėje, abu buvome mokomi netikros istorijos, kuria buvo manipuliuojama, taigi abu tam tikra prasme ieškome tiesos. Visa tai lėmė mūsų pažintį ir mes nutarėme pasiekti susitarimo – o mūsų darbas ir yra būdas tam.
- Sakoma, kad teatras turėtų būti tarsi bažnyčia, kur žmonės sužino tiesą. Taip pat teatrą lygina su veidrodžiu, atspindinčiu visuomenės prigimtį, o kiti teigia, jog teatras – tai liaudies ginklas ir visi, kurie teigia priešingai, siekia nuginkluoti publiką. Koks yra jūsų idealus teatro modelis?
– Nežinau, ar egzistuoja idealus teatro modelis. Netikiu idealiu pasauliu ar idealiais žmonėmis, todėl man sunku įsivaizduoti idealų teatro modelį. Bet tikiu praktišku modeliu – tai yra teatru, kuris įrodo save. O visa tai priklauso nuo kūrėjų, publikos, laiko ir vietos.
- Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie tai, kodėl keliose iš Jūsų pjesių Lenkijos ir turbūt visos Rytų Europos istorija yra pasakojama iš tokių objektų kaip batai, ridikas, višta, erelis ir t. t. perspektyvos?
– Tokiu būdu randu galimybę išsamiau apibūdinti visatą, jos įstatymus ir absurdą. Apleidžiu realistines ir psichologines formas vardan grotesko. Tai gali paaštrinti mąstymą, suteikti konkrečius vardus ir supurtyti publiką taip, kad jie nebūtinai iš pirmo žvilgsnio tai atpažins. Taip, mano galva, atrodo kūrybinė Gogolio ir Brechto kombinacija.
- Ar manote, kad esminė teatro koncepcija, susidūrus su šiuolaikiniu medijų pasauliu, nepertraukiama vaizdų reprodukcija, keičiasi? Ar ji turėtų puoselėti savo pradinį teatriškumą, ar įsiterpti ir pritaikyti savotiškai naujas meninės išraiškos priemones?
– Aš teatrą laikau meno disciplina, atliekančia socialinį vaidmenį. Todėl negalime būti nejautrūs nuolat kintančiam pasauliui – formos ir turinio prasme. Man asmeniškai nėra įdomus teatras, funkcionuojantis tik tam, kad įamžintų klasikinius standartus. Tai – muziejaus užduotis.
- Kiek turėtų teatras būti įtrauktas į politiką ir kiek teatro žmonės – kaip asmenys, turintys žodžio/kalbos/audiovizualinių priemonių galią įtikinti kitus – turi jaustis atsakingi už tautos, valstybės kūrimo procesus?
– Teatrui būti susijusiam su politika yra natūralus procesas. Tai vyksta, nes kūrėjai ateina kartu su savo pačių teisimu, idėjomis, kartais net ideologijomis. Sudėtinga kurti teatre, jam išliekant neutraliu. Atsiranda atsakomybės problema: menininkų ir paties teatro atsakomybės klausimas.
- Kalbant apskritai: kaip jūs šiandien priimate lenkų teatro kultūrą (teatro kūrimą ir žiūrovų recepciją)? Ir kokią matote artėjančią dekadą? Jau dirbote keliuose skirtinguose teatruose Lenkijoje, įskaitant Krokuvos „Stary Teatr Narodowy“ su Janu Klata, kur praėjusiais metais turėjote susidurti su konservatyvesnių žiūrovų protestais. Kokios yra pagrindinės lenkų teatro žiūrovo vertybės ir ydos? O gal skirtinguose miestuose jie labai skiriasi?
– Lodzėje, kurioje šiuo metu dirbu, taip pat susiduriu su konservatyvios publikos lūkesčiais. Tai įrodo, kad lenkų teatras yra plačiai išsivystęs formos ir temos klausimu, tačiau tai, ko tikisi publika, vis dar yra itin konvencionalu. Tai lemia ir dingusi teatro edukacija mokyklose. Teatro spektakliai yra laikomi kažkokiais produktais, o teatro institucijos turi orientuotis į juos, o ne į kūrybingumą. Taigi, iš vienos pusės, būna ir teatrų, administruojamų inovatyviai, tačiau egzistuoja nepatenkinta auditorija bei klerkai ir valdininkai. Ir yra tie, kurie sprendžia apie finansavimą. Tokia įtampa gali įkvėpti, bet neilgam.
- Keliose savo pjesėse aptariate totalitarizmo šiuolaikinėje Lenkijoje kilimą. Kaip manote, kodėl totalitarizmas ir radikalios dešiniosios jėgos yra vėl taip paplitusios regione, kuris istoriškai kentėjo nuo agresyvių aukštesniųjų jėgų ir jų šovinistinių ideologijų didžiąją XX amžiaus dalį?
– Trumpai tariant – dėl to, kad mes pamirštame per greitai ir mokomės per lėtai.
* * *
Lapkričio 24-25 dienomis, Teatro agentūrai ir Adomo Mickevičiaus instituto ženklui culture.pl bendradarbiaujant, Vilniuje skaitymų, diskusijų, paskaitų ir kino filmų pavidalu bus pristatyta lenkų dramaturgija, susipažinti su lietuvių auditorija atvyksta lenkų dramaturgai Piotras Gruszczynskis, Tomaszas Jękotas, Sebastianas Majewskis. Visi renginiai – nemokami, programa ir kita informacija – www.PLdrama.lt
Tekstą vertė ir parengė Tomaszas Jękotas ir Viktorija Ivanova
