Tačiau visose prestižinėse pasaulio salėse laukiamas trimito genijus tvirtino, kad meistriškumo viršūnė neegzistuoja – jei pats muzikantas yra patenkintas savo grojimu, jis iš tiesų jau ritasi žemyn.
„Groti tobulai yra neįmanoma, nes visuomet egzistuoja kažkoks kurį laiką neatliekamas grojimo elementas, kuris po ilgesnės pertraukos iš karto muzikantui nepavyks.
Kažką išmokęs negali manyti, kad tai padaryti sugebėsi jau visą gyvenimą. Nuolat netreniruojant ir nekartojant tai neabejotinai užsimirš.
Tai lyg sporte, kai ilgai nenaudojantis kažkokio veiksmo ar pratimo jį atliekantis sportininkas iš pradžių greičiausiai suklys“, – teigė praėjusį šeštadienį Palangoje koncertavęs S.Nakariakovas.
Pasaulinio garso trimitininkas prieš koncertą skyrė valandą jaunųjų kornetininkių iš Panevėžio rajono pamokai.
Muzikantas merginoms kantriai aiškino, kaip pasiekti geresnę grojimo techniką, kaip iš šio sudėtingo muzikos instrumento išgauti visas melodijos spalvas.
„Jūs klauskite, nesidrovėkite“, – lietuvaites vis ragino anglų kalba bendravęs S.Nakariakovas.
Pamokai visą savo dėmesį skyręs muzikantas ignoravo tuo metu skambėjusį telefoną, o kartą norėdamas aiškiau patarti pagriebė vienos muzikantės kornetą ir pats pademonstravo vieną grojimo elementą.
„Taisyti dar yra ką, bet vaikai talentingi, grojo labai gerai. Jei rimtai dirbs, daug ko pasieks“, – Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro vario dūdų orkestro kornetininkių grupę įvertino trimitininkas.
Pasibaigus pamokai S.Nakariakovas mielai sutiko atsakyti į Lrytas.lt klausimus.
– Palangoje koncertuojate pirmą kartą. Kodėl būtent čia, nedideliame pajūrio mieste, ir dar ne vasaros sezono metu?
– Kiek kartų esu koncertavęs Lietuvoje, jau nebesuskaičiuosiu, bet Palangoje groti dar nebuvo tekę. Pernai gastrolių Lietuvoje metu mane draugai atsikvėpti atvežė prie jūros, parodė Palangą. Pamatęs šią grakščią ir mielą kurhauzo salę sau pasakiau – noriu čia groti. Ir štai aš čia.
– Jūs gimėte Rusijoje. Ten prabėgo vaikystė, subrendote, kaip muzikantas. Kaip atsitiko, kad jūsų karjeroje Lietuva užima tokią svarbią vietą?
– Čia turiu padėkoti maestro Sauliui Sondeckiui. Pirmą kartą su jo orkestru Lietuvoje koncertavau sulaukęs 13 metų. Kai mūsų šeima iš Rusijos emigravo į Izraelį, į pirmąsias gastroles užsienio šalyje mane išsivežė taip pat S.Sondeckio orkestras, su kuriuo koncertavome Zalcburge.
Nuo tų laikų mes su S.Sondeckiu likome gerais bičiuliais, todėl mano gastrolių grafike Lietuva minima dažnai. Štai ir dabar gruodžio 10 ir 11 dieną grosiu Vilniuje, o gruodžio 12 dieną dalyvausiu Palangos koncertų salės atidarymo koncerte.
– Jūsų biografijoje minima, kad pianistu netapote todėl, kad vaikystėje patyrėte traumą. Kaip tai atsitiko?
– Kaip ir visi vaikai, buvau judrus ir nepasėdintis. Žaisdamas kieme nukritau ir stipriai susimušiau stuburą. Dėl to ilgai negalėjau sėdėti ir užsiėmimus fortepijonu teko nutraukti.
Tiesą pasakius, aš dėl to labai neliūdėjau. Net priešingai – apsidžiaugiau, nes grojimas fortepijonu man buvo įgrisęs. Nors groti buvau pramokęs gal ir neblogai, tačiau tėvai mano laimėjimais nebūdavo patenkinti. Tikriausiai dėl to, kad jie mane lygindavo su toli pažengusia vyresniąja mano seserimi Vera, kuri dabar yra garsi pianistė.
Štai tada tėvas man pasiūlė groti trimitu, kurį pats vaikystėje pūtė.
– Kodėl jūs ėmėtės trimito? Juk juo groti ilgą laiką nepatogu, turėtų skaudėti lūpas?
– Man, berniukui, trimitas pasirodė labiau vyriškas instrumentas, kuriuo grojama tvirtai stovint ir išsitiesus. Tai ne palinkus prie fortepijono klaviatūros sėdėti. Ir čaižus trimito garsas man buvo tikras.
Žodžiu, įsimylėjau aš tą trimitą ir juo grodavau su malonumu. O darant tai, kas patinka, pirmieji rezultatai ateina labai greitai. Dešimties metų aš jau grojau sudėtingus kūrinius, kuriuos atlieka suaugę muzikantai.
– Kada sulaukėte pirmosios sėkmės?
– Sėkmė atėjo dar vaikystėje. 1987 metais vyko sąjunginis muzikantų konkursas, kuriame galėjo dalyvauti tik 17 metų sulaukę atlikėjai.
Būdamas 10 metų aš dar prieš prasidedant konkursui atsistojau prieš vertinimo komisiją ir sugrojau trimitu. Žiuri padariau tokį įspūdį, kad jie man skyrė specialų prizą ir tapau vienu šio konkurso diplomantu.
Tuomet tėvas patikėjo, kad iš manęs kažkas bus ir meistriškumo siekimui stengėsi sudaryti visas sąlygas. Vėliau mums emigruojant į Izraelį ši šalis buvo pasirinkta atsižvelgiant ir į mano, kaip trimitininko, augimo galimybes.
Didžioji sėkmė atėjo 1989 metais, kai Almatoje dalyvavau festivalyje „Auksinis obuolys“, kuris buvo transliuojamas per sąjunginę televiziją. Tada mane pamatė garsaus „Maskvos virtuozų“ orkestro vadovas Vladimiras Spivakovas ir pakvietė sugroti kartu. Vėliau jis mane rekomendavo S.Sondeckiui.
Po Zalcburgo festivalio man atsivėrė pasaulio šalių scenos. Penkiolikos metų Šlėzvigo-Holšteino festivalyje buvau apdovanotas „Prix Davidoff“. Vėliau mane mokė garsiausi pasaulio trimito virtuozai.
– Koncertuojate keliais pučiamaisiais instrumentais. Štai koncerte Palangoje grojote fliugelhornu. Kuris iš jų yra mieliausias?
– Visą gyvenimą buvau ištikimas trimitui, tačiau dabar fliugelhornas man pradeda patikti labiau. Jo švelnesnis tembras, platesnis diapazonas apatiniame registre, o tai leidžia išgauti platesnį muzikos spalvų ir nuotaikų spektrą.
– Papasakokite apie asmeninį gyvenimą. Kur jūs gyvenate, ar esate sukūręs šeimą?
– Mano bazė yra Paryžiaus priemiestyje, kur aš gyvenu. Tačiau aš taip dažnai ir ilgai gastroliuoju, kad mano būsto namais pavadinti neapsiverčia liežuvis. Todėl ir vadinu savo baze, į kurią kartkartėmis sugrįžtu.
Dėl šios priežasties neturiu ir šeimos. Man šeima yra daugiau nei pats santuokos faktas. Jei aš kol kas vis dar esu kaip tolimojo plaukiojimo jūreivis ir negalėsiu skirti pakankamai laiko šeimai, tai kokia čia šeima.
Kol kas mano antroji pusė yra muzika. ˙
