Mat kerinti svajingomis melodijomis Claude‘o Debussy opera, pasak spektaklio kūrėjų, reikalauja ypatingo visų pasišventimo ir pasitikėjimo vienų kitais – čia svarbus kiekvienas solisto žvilgsnis į partnerį ir į dirigentą.
Kelias savaites gludintos scenos liejasi į vientisą kūrinį, o D.Ibelhauptaitė neatsidžiaugia operos solistų išskirtiniu ansambliu.
Vieną pagrindinių „Pelėjo ir Melisandos“ vaidmenų – Golo – premjerai rengia Sankt Peterburgo Marijos teatro baritonas 51 metų Jevgenijus Ulanovas, įvertintas už šią partiją 2012 metais svarbiausiu Sankt Peterburgo teatriniu prizu „Auksinis sofitas“ bei publikos apdovanojimu.
Solistas darbuojasi Lietuvoje pirmą kartą.
-Golo „Pelėjuje ir Melisandoje“ tarsi tapo jūsų vizitine kortele. Jums artimas herojus, nužudantis savo brolį Pelėją ir pasmerkiantis mirčiai mylimąją Melisandą?
-Tai opera apie tikrą, gilią meilę, labai panaši savo tema į „Otelą“. Mano herojui Melisanda - paskutinioji meilė, nes Golo nebejaunas. Dėl tokių jausmų sukasi pasaulis.
Kai Marijos teatre ši opera buvo statoma pirmą kartą, perskaitęs Golo teksto rusišką vertimą klavyre, negalėjau sulaukti ryto, kad pasakyčiau, kaip noriu dainuoti šiame veikale. Maurice‘o Maeterlincko pjesė, pagal kurią parašytas kūrinys, yra geniali, o 11 metų šią vienintelę operą kuręs C.Debussy tobulai įgarsino pjesės tekstą. Muzikos emocijos nuostabiai atitinka teksto dramaturgiją.
Man labai tiko ir veikalo tema, ir Golo partija. Niekada nepavargstu dainuoti „Pelėjuje ir Melisandoje“. Nenoriu girtis, bet atvykęs į Sankt Peterburgą prancūzų dirigentas Emmanuelis Villaume‘as pasakė, kad esu gimęs šiam vaidmeniui, o jis yra dirigavęs C.Debussy operą daug kartų.
-Jūs labai ištikimas Marijos teatrui – dainuojate jame jau 15 metų. Nesinorėjo pasižvalgyti plačiau?
-Prisižvalgau per gastroles – nemažai pakeliavau su mūsų trupe. O dirbti Marijos teatre gera. Čia galiu dainuoti pačią įvairiausią muziką – yra statoma viskas. Mano repertuare yra rusų, italų, prancūzų, vokiškos operos. Kur dar būčiau galėjęs debiutuoti „Pelėjuje ir Melisandoje“, jei ne Marijos teatre?
Pas mus per metus parodomos mažiausiai penkios operų premjeros. Turime tris sales – visas reikia užpildyti.
Kai atsivėrė sienos, buvau savo noru išvykęs pasitobulinti į Italiją. Tada buvau įkalbinėjamas ten paslikti ilgam, kad ateityje pats galėčiau rinktis teatrus, kuriuose noriu dainuoti, o ne jie mane. Tačiau išbuvau Italijoje tik pusketvirto mėnesio – pirma norėjau gauti diplomą Rusijoje.
Niekada nesiveržiau būti kviestinis artistas. Supratau, kad išvažiavęs į užsienį galiu ten tapti antrarūšiu. Dabar nesigailiu savo sprendimo.
-Jūs rūkote, tiesa? Negi tai nekenkia balsui?
-Dainininkai labai dažnai rūko – kas antras. Mano pedagogas Gnesinų valstybinėje muzikos akademijoje Arturas Eizenas taip pat rūkė, bet įkopęs į šeštą dešimtį metė. Gal ir aš dar susiimsiu.
Būtų blogai, jei bėgant metams žmonės nesikeistų. Kam tada gyventi? Aš sąmoningai daug ką savyje keičiau, kartais net labai skausmingai laužiau savo charakterį. Bendramoksliai dabar manęs neatpažintų. Niekada neplaukiu su mase – darau tik tai, ko pats noriu.
-Kokia dabar jūsų gyvenimo programa?
-Nenoriu, kad mano gyvenimas taptų man neįdomus. Šiuo metu studijuoju muzikos režisūrą Valstybinės teatro akademijos dieniniame skyriuje. Jau norisi kažko daugiau negu tik dainuoti.
Dėl to „kalti“ režisieriai, su kuriais dirbau teatre. Tarp jų buvo daug žinomų menininkų. Girdėdavau iš jų užuominų, kad galėčiau išbandyti save režisūroje. Mat nesu iš tų, kurie tik nuolankiai daro viską, ko jų prašoma.
Mano pirmasis režisūrinis bandymas buvo žinomai koncertmeisterei skirtas jubiliejinis koncertas Marijos teatre. Jis sulaukė didelio publikos ir kolegų dėmesio bei atgarsio.
-Ketinate atsisveikinti su dainavimu?
-Kol kas ne, nes iš to valgau duoną, maitinu šeimą ir tėvus. Vėliau matysime. Ką mes žinome apie likimą?
