Koncertų salės lūžta nuo publikos, kai groja išreklamuotos žvaigždės. Savaitgalį sostinėje pasibaigęs 4-asis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis taip pat sutraukė sausakimšą Filharmoniją per pirmąjį ir paskutinį koncertus, kai su orkestrais skambino M.Rubackytė ir jos bendramokslis rusų virtuozas Michailas Pletniovas.
Tačiau ir kitus penkis vakarus publikos renginiuose netrūko, nors čia beveik nebuvo fortepijoninio popso – daug kūrinių Lietuvoje skambėjo pirmą kartą ir grojo juos čia dar nebuvę atlikėjai.
Griovė vienišiaus įvaizdį
M.Rubackytė kas dvejus metus su Nacionaline filharmonija rengiamomis savo fortepijono fiestomis primena, kuo skiriasi festivalis nuo paprastos koncertų serijos. Mat knieti išgirsti visus tų fiestų koncertus ir po to galbūt kurį laiką nebevaikščioti į Filharmoniją virškinant malonius įspūdžius.
Lietuvoje retai pasitaiko, kad festivalio rengėjas pasivargintų, kaip M.Rubackytė, paieškoti įdomios renginius siejančios temos. Fortepijono festivalis šiemet griovė pianisto vienišiaus įvaizdį, subūręs žymius brolių, sutuoktinių, bendramokslių pianistų duetus iš įvairių šalių.
Specialiai į Vilnių iš Bairoito Vokietijoje buvo atgabentas ir instrumentų tandemas – du galingi „Steingraeber & Söhne“ firmos fortepijonai – mat vienodas tembras duete labai svarbus.
Negana to, instrumentus atlydėjo šios manufaktūros įkūrėjo šeštosios kartos palikuonis, paskaitoje supažindinęs lietuvių publiką su šlovinga įmonės istorija.
Udo Steingraeberio protėvis Eduardas gamino instrumentus pačiam fortepijono karaliui Franzui Lisztui ir jo žentui Richardui Wagneriui. Fortepijono festivalyje ryškia gija driekėsi šių kompozitorių muzika, ją interpretavo puikūs žinovai.
Idėjos – iš gyvenimo
„Daug niuansų atsirado savaime, nes F.Lisztas – visada mano širdyje, o aš sukuosi pasaulyje, kur susiduriu su vertais dėmesio atlikėjais ir noriu parodyti juos Lietuvai. Tai, ką girdite festivalyje, yra mano brangakmenių dėžutė“, – pasakojo M.Rubackytė.
Utrechte vykusiame F.Liszto konkurse (M.Rubackytė yra šio konkurso žiuri narė) jos atrastą gruzinų pianistę Mariam Bacašvili, ko gero, ateityje į Lietuvą viliosime kaip pasaulinę garsenybę.
Net patyrusių meistrų apsuptyje ji išsiskyrė muzikalumu ir fortepijono valdymu. „Tokių įdomių asmenybių yra nedaug net tarp žvaigždžių, kurias visi perka ir išgirdę klykia iš džiaugsmo“, – pripažino M.Rubackytė kalbėdama apie vieno įspūdingiausių koncertų solistę.
Mariam po pergalės F.Liszto konkurse jau spėjo pelnyti Europos koncertų salių organizacijos „Kylančios žvaigždės“ titulą ir sutartį surengti 21 koncertą svarbiausiose Europos salėse.
Anot M.Rubackytės, F.Liszto konkurso Utrechte programos yra milžiniškos ir prieinamos tik išskirtinių sugebėjimų pianistams, tad kylančių žvaigždžių Vilniaus fortepijono festivalyje ir ateityje nestigs.
Rengiant festivalio programą menininkę įkvėpė ir jos pačios kaip konkursantės patirtis. Kadaise laimėtame F.Liszto konkurse Budapešte M.Rubackytę vertinęs Dezso Ranki ir ją palaikiusi Edit Klukon dabar muzikavo Vilniaus scenoje. Ko gero, pirmą ir paskutinį kartą girdėjome taip tobulai atliekamus grandiozinius F.Liszto „Via Crucis“ ir simfonijos pagal Dante’s „Dieviškąją komediją“ transkripciją.
Ne veltui pora gludino savo stilių daugiau nei 30 metų. Dar vienas lemtingas sutapimas: tą dieną buvo švenčiamas Dante’s Alighieri 750-asis gimtadienis.
Instrumentas – lyg lėktuvas
Įdomu, kad festivalį drauge su orkestru „Kremerata Baltica“ efektingai užbaigęs M.Pletniovas nepasinaudojo proga išbandyti maloniai minkšto tembro „Steingraeber & Söhne“ fortepijono, bet atsivežė savo paties dar beveik nežinomą pasaulyje naujos kartos japonų firmos instrumentą „Shigeru Kawai“.
Jei ne jis, dirigentas ir kompozitorius M.Pletniovas galbūt jau nebegrotų, nes buvo beveik atsisveikinęs su pianisto karjera.
Mat šio fortepijono klaviatūra itin klusni, suskamba vos paliesta pirštais, ir klavišai labai greitai, stabiliai atšoka.
Solistas svaigino publiką Vilniuje subtiliu garsu skambindamas Johanno Sebastiano Bacho ir Josepho Haydno koncertus, o bisui grodamas Fryderyką Chopiną išgavo dar negirdėto švelnumo pianissimo.
„Pilotas mėgėjas tik džiaugiasi skrydžiu, todėl jam nereikia ypatingo lėktuvo, kaip pilotui akrobatui, išdarinėjančiam triukus ore. Aš nesu pianistas mėgėjas, todėl man reikia specialaus instrumento“, – aiškino M.Pletniovas.