Nuo Karibų ritmų iki avangardo ir repo – Kuboje gimęs pianistas ir kompozitorius klausytojus savo muzikinėmis klajonėmis stebina jau tris dešimtmečius.
Lygiai prieš dešimtmetį O.Sosa „Kaunas Jazz“ kvietimu koncertavo Vilniaus Kongresų rūmuose. Gruodžio 18 dieną jis po „Kaunas Jazz“ vėliava vėl gros šioje salėje.
Vienu kūrybingiausių šių dienų pianistų laikomas Omaras Vilniuje šįkart pristatys kvartetą „AfroCubano“, kurio atliekama muzika yra tarsi spalvingas meilės laiškas muzikanto gimtinei.
Prieš viešnagę Lietuvoje pianistas O.Sosa „Lietuvos rytui“ dėstė savo požiūrį į muziką, piktinosi dabartiniais visuomenės įpročiais ir papasakojo, kodėl visada atsisako kvietimų koncertuoti Kuboje, kurią taip myli.
– Ką šįkart pagrosite?
– Šį karą daugiausia grosime muziką iš „Ile“, mano naujausio albumo.
Tai – mano muzikinis laiškas gimtajai Kubai, bet jame yra ir afrikietiškų ritmų – mat mano grupės bosistas kilęs iš Mozambiko.
– Bene pirmą sykį per visą karjerą įrašėte Kubos muzikos įkvėptą albumą. Kodėl būtent dabar?
– Man 50 metų. Tokio amžiaus pradedi galvoti, kas bus toliau. Juk buvo laikai, kai mirti 50-ies buvo visiškai normalu. Dabar kitaip, bet kas žino, kaip bus.
Panorau padėkoti tradicijoms, muzikai, kuri mane įkvėpė. Bet mano įrašuose yra ir hiphopo, nes gyvenau JAV. Yra ir flamenko, nes jau daug metų gyvenu Ispanijoje. Mano žmona – katalonė, vaikai gal netgi turi arabų kraujo, nes arabai 500 metų gyvena Ispanijoje.
– Ar tiesa, kad niekada nerepetuojate prieš koncertą?
– Tiesa, nors gal man nereikėtų apie tai kalbėti, nes šis faktas jau tapo savotiška mano vizitine kortele.
Geriausia repeticija – su muzikantais gardžiai papietauti, išgerti butelį vyno ir išsikalbėti apie savo jausmus. Tada koncertas bus geras.
– Mokėtės groti perkusiniais instrumentais, bet neturite pianisto išsilavinimo. Nekyla noras pamėginti, bent iš smalsumo?
– Tai mano trūkumas, nors kartu ir privalumas. Kodėl visi nori groti vienodai? Kodėl visi kalba ir elgiasi vienodai? Tai šio pasaulio problema.
Prieš 20 metų stebėdavomės japonų turistais, kurie viską aplink fotografuoja. Dabar patys tą patį mėšlą darome, sulendame į telefonus ir nematome prieš mus esančios gamtos grožio.
Jei tavęs nėra „YouTube“, feisbuke, „Instagram“, tu ne žmogus. Tokie laikai atėjo. Žmonės tylėti nemoka. Kas penkias minutes į internetą mėto nuotraukas ir žinutes, kad valgo bulves ar geria „Coca-Cola“. Žmonės visiškai prarado ryšį su sąmone.
Žinoma, norėčiau studijuoti savo instrumentą. Bet kitaip, nei įsivaizduojate. Norėčiau nukeliauti į Afriką, Aziją ir prisiliesti prie šaknų. Man neįdomu mokytis groti kaip Sergejus Rachmaninovas ar Chickas Corea.
Aš niekada netapsiu Herbie Hancocku ar Keithu Jarrettu. Bet jie niekada netaps O.Sosa.
– Gyvenate Barselonoje. Esate už ar prieš Katalonijos nepriklausomybę?
– Seniai norėjau, kad manęs to paklaustų. Man šis nepriklausomybės noras atrodo sugrįžimas daug amžių į praeitį.
Kai tu esi emigrantas, matai, kaip svarbu vienytis ir dalintis kultūra. O ne atsistoti ir rėkti: „Aš čia bosas, kalbėk mano kalba, jei nekalbėsi, būsi šiukšlė.“ Kažkas panašaus dabar vyksta Katalonijoje. Bijau šio žodžio, bet man tai kvepia fašizmu.
Mano vaikai gimė Katalonijoje, bet aš – kubietis. Mano dukters oda tamsesnė nei jos bendraklasių, ir ji dėl to sulaukia nepatogumų.
Kartą į svečius pakviečiau pažįstamą šeimą. Tada pasakiau, kad neketinu mokytis katalonų kalbos, nes niekada nedarysiu to, ką esu verčiamas daryti.
Iki šiol man jos neprireikė, išsiversiu ir toliau. Ta moteris pradėjo klykti, kad galiu nešdintis iš Katalonijos. Mano namuose. O ko man nešdintis – man patinka klimatas, maistas.
Gyvename globalizacijos amžiuje, o katalonai nori skaldyti Europą. Ir dar vadovaujami korumpuotų žmonių, kurie tyliai yra pasidėję didžiules sumas bankuose.
Dabar daug susiskaldymo. Tai, kas nutiko Paryžiuje, – mus apgaubusios tamsos rezultatas.
Jauni žmonės yra liūdni ir nusivylę. Jiems lengva išplauti smegenis, tai negeri žmonės ir daro. Turime daugiau dėmesio skirti švietimui, kultūrai, ieškoti šviesos, tai – vienintelis kelias.
– Iš Kubos išvykote prieš tris dešimtmečius. Dabar jos santykiai su likusia pasaulio dalimi gerėja. Ką apie tai manote?
– Manau, kad tikrųjų pokyčių tikriausiai nebesulauksiu. Kubos dar laukia nelengvi laikai. Kai atsiras kapitalizmas, kubiečiams bus sunku prisitaikyti. Be pinigų pasaulyje esi niekas. Nesu tikras, ar kubiečiai pasiruošę tai įsisąmoninti. Ypač už Havanos ribų.
Bet tikiu, kad reikalai klostosi tinkama linkme.
Beje, ar žinote, kad per visą profesionalią karjerą niekada nekoncertavau Kuboje?
– Kodėl?
– Daug muzikantų keliauja į Kubą pagroti už dyką, nes tai egzotiška. Man Kuba – tokia pat vieta kaip Vilnius ar Hamburgas. Kodėl turėčiau groti be užmokesčio? Prisidedu prie labdaros, bet groti už dyką – na, jau ne.
Būtina keisti kubiečių, ir šiaip Karibų regiono žmonių mąstymą. Jie vis dar pripratę daug ką gauti už dyką.
– Vis daugiau džiazo atlikėjų reklamuoja save kaip popžvaigždės, įrašo komerciško skambesio albumus, perdainuoja žinomus kūrinius. Jums nekyla tokių pagundų?
– Muzikantai dabar kaip batai – turi blizgėti, kitaip niekas nepirks. Bet juk yra žmonių, kurie nenori blizgėti, kuriems muzika – gilus dvasinis potyris.
– Daugybę sykių pretendavote į „Grammy“, bet nelaimėjote. Ar vis dar trokštate šio apdovanojimo?
– Nominuotas buvau 8 kartus. Iš pradžių nervinausi, kad nelaimiu, dabar man tai jau mažai rūpi. Galbūt niekada nelaimėsiu, bet juk svarbiausia, kad galiu dalintis savo muzika, tuo, kas liejasi iš mano galvos ir širdies. Jei negalėčiau, tai mane nužudytų.
Išleido daugiau nei 20 albumų
Kuboje gimęs pianistas ir kompozitorius O.Sosa klausytojus muzikinėmis klajonėmis stebina jau tris dešimtmečius.
O.Sosa stebina ne tik muzikinėmis klajonėmis – Havanoje augęs muzikantas vėliau persikraustė į Ekvadorą, tada – į JAV, kol galiausiai apsistojo Barselonoje.
Per du dešimtmečius jis išleido daugiau nei 20 albumų – neskaičiuojant bendrų darbų su Peru dainininke Susana Baca, italų trimitininku Paolo Fresu ir daugybe kitų.
Nemažai jo darbų buvo nominuoti „Grammy“ apdovanojimui, tačiau jo nepelnė. Kol kas. Nors „Lietuvos rytui“ Omaras prisipažino, kad į tai jau žiūri su humoru.
