Prieš porą dienų 43 metų urugvajietis bosas baritonas E.Schrottas su tarptautiniu džiazo ir klasikinės muzikos meistrų ansambliu sukėlė ovacijas savo bolero, rumbomis, sambomis, timbomis Los Andželo operoje. Šį šeštadienį jo albumo „Rojo tango“, įvertinto prestižiniu „Echo Klassik“ prizu, melodijos liesis Vilniaus Kongresų rūmuose.
Solistą į Vilnių atlydės pianistas, „Grammy“ laureatas Pablo Ziegleris su tango virtuozų ansambliu. Be to, prie svečių žada prisidėti dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu ir jauna operos solistė Eglė Strumskytė. Mat gastroliuodamas E.Schrottas siekia susipažinti ir pamuzikuoti su vietos talentais.
Prieš debiutą Lietuvoje solistas davė interviu „Lietuvos rytui“ iš Vienos.
– Jūs esate tikras lotynų amerikietis savo išvaizda, temperamentu, greitakalbe, akcentu. „Rojo tango“ – turbūt miela atgaiva po Wolfgango Amadeaus Mozarto?
– Viskas, ką dainuoju, man patinka. Yra nuostabių Urugvajaus, Kubos, Peru, Čilės, Brazilijos, Argentinos dainų, kurias įtraukiu į savo programas. O W.A.Mozartas, Richardas Wagneris, kiti praeities ir kai kurie šiuolaikiniai klasikinės muzikos genijai teikia kitokią palaimą.
Beje, imsiuosi ir Franzo Schuberto dainų ciklų, nors vokiškai kalbu silpnai. Tačiau muzikos pasaulis tuo ir puikus, kad verčia nuolat mokytis. Net padainavęs 200 Don Žuanų scenoje jaučiuosi kaip mokinys – kitaip tapčiau nuobodžiu akademiku.
Jei tik randu laiko tarp operų, o tai būna retai, dainuoju kitokią gerą muziką – tango, rumbas, mambas, sambas, bosanovas ir kitus Lotynų Amerikos perliukus. Noriu dalytis su publika tuo, kas man artimiausia ir brangiausia.
– Tai darote garsių pasaulio operos teatrų scenose. Argi didžiulės salės neprigesina nuoširdžių emocijų?
– Meno poveikį lemia ne salės dydis, o pasirodymo kokybė. „Rojo tango“ mes labai sėkmingai pristatėme net Veronos arenoje (Italija), kurioje telpa 17 tūkst. žmonių.
Ši programa mums nėra paprastas išėjimas į sceną ir muzikavimas. Tai žaidimas – publika kartu su mumis dainuoja, šoka ir juokiasi.
Didžiuojuosi savo partnerių kūrybingumu: jie visi daro solinę karjerą, įrašinėja savo albumus, bet vis papildo šią programą naujais kūriniais, nes ja tiki. Aš pats visą vakarą nenulipu nuo scenos: mėgstu kelti žmonėms ūpą ir labai noriu, kad jie atrastų Lotynų Amerikos muziką.
– Dainuojate Niujorko „Metropolitan Opera“, Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“ ir kituose pagrindiniuose Europos operos teatruose, o gyvenate Urugvajuje?
– Nežinau, kur gyvenu – visą laiką keliauju. Urugvajuje yra mano šeima, tėvai, beje, ką tik atšventę savo vedybų 50-metį.
Šiemet dainavau Urugvajuje pirmą kartą po 18 metų pertraukos – iki tol vis nepavykdavo dėl gastrolių po pasaulį. Pasirodžiau keliuose savo gero draugo Sergio Renano režisuotuose „Meilės eliksyro“ spektakliuose Montevidėjuje. Be to, norėjau atlikti ir kitą misiją – uždirbti pinigų Lotynų Amerikos vaikų paramos fondui.
Gyvenimas per trumpas, kad galvotume vien apie save. Tai seniai supratau. Rengiu labdaros koncertus ir su garsiu Puerto Riko dainininku Jose Feliciano, bendradarbiauju su įvairiais paramos fondais.
– Jūs esate religingas?
– Tikiu žmogaus siela, bet ne kokia nors religija. Sakyčiau, kad religijos tapo viena didžiausių šių laikų problemų pasaulyje, nes jos supriešina žmones.
Mane labiausiai įkvepia šeima ir bičiuliai. Esu apsuptas nuostabių žmonių, kuriems svarbiausia – ne pinigai ir ne pragmatiški dalykai.