K.Masuras ilgus metus karaliavo svarbiausiose Amerikos ir Europos koncertų salėse, net 11 metų vadovavo Niujorko filharmonijos orkestrui, taip pat dirbo su Londono filharmonijos, Prancūzijos nacionaliniu ir kitais garsiais orkestrais.
Savo talentu ir poelgiais K.Masuras sugebėjo atpirkti jaunystės nuodėmes, kurios ne visiems atleidžiamos. Gimęs 1927 metais Silezijoje, jis tarnavo per Antrąjį pasaulinį karą vermachte. Tačiau tai nesutrukdė menininkui vėliau tapti Izraelio filharmonijos orkestro kviestiniu garbės dirigentu.
K.Masuras karjerą iš pradžių padarė Rytų Vokietijoje ir buvo tenykščio autoritarinio režimo figūra – jis net 26 metus vadovavo Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrui. Tačiau griūvant Berlyno sienai maestro aktyviai reiškėsi pažangiųjų stovykloje, dirigavo šalies suvienijimo iškilmėse L.van Beethoveno Devintąją simfoniją.
Pasak Niujorko filharmonijos orkestro išplatinto pranešimo, į orkestrantų atmintį ypač įsirėžė K.Masuro tikėjimas muzikos, kaip humanizmo skleidėjos, galia. Po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių Niujorke jis dirigavo J.Brahmso „Vokiškąjį requiem“.
Maestro paskutiniaisiais karjeros metais grūmėsi su Parkinsono liga, bet įstengdavo diriguoti, net negalėdamas pakelti rankos. Per savo 80-metį Londone jis dirigavo iš karto dviem orkestrams. Išsekus jėgoms, bendrauti su pasauliu jam padėjo trečioji žmona, taip pat muzikė Tomoko Sakurai.
K.Masuro laidotuvės vyks artimųjų rate.
Parengė Austė Radžiūnaitė