Spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavo Lietuvoje viešėjęs vengrų teatro eksperimentatorius Árpádas Schillingas. Dramos autorius – Marius Ivaškevičius, spektaklyje vaidina žymiausi Lietuvos teatro aktoriai – Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Gytis Ivanauskas, Nelė Savičenko ir kiti.
Mintimis apie spektaklį sutiko pasidalinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto teatrologai: Jurgita Staniškytė, Rūta Mažeikienė, Edgaras Klivis ir Ina Pukelytė.
- Spektaklis tiek teatro kritikų, tiek žiūrovų vertinamas prieštaringai. Kai kuriuose tekstuose – ir pakankamai kritiškai, įvardijant jį kaip ne itin sėkmingą bandymą Lietuvos scenoje kalbėti apie šiandien aktualias problemas. Ar pritartumėt šiai nuomonei? O gal, priešingai, „Didis blogis“ – pakankamai sėkmingas spektaklis?
Ina Pukelytė: Priklauso nuo to, kaip tą nesėkmę matuosime ir kokius reikalavimus kelsime. Spektaklis nesiekia įtikti kiekvienam žiūrovui, todėl vieniems jis gali atrodyti sėkmingas, kitiems visai ne. Vieni transliuojamų žinučių neperskaito, kiti nesupranta, dar kiti nenori suprasti, kitiems apskritai, be jokių argumentų, tiesiog nepatinka.
Man asmeniškai spektaklis patiko. Todėl, kad Lietuvos teatre aktuali, iššūkių nebijanti ir provokuojanti dramaturgija vis dar yra retas svečias, ne norma. O ne normų valstybiniai teatrai iki šiol, kaip ir sovietmečiu, bijo.
„Didis blogis“ kaip dramaturginis kūrinys yra sukonstruotas originaliai. Čia atsispiriama ne nuo dramaturgo teksto, bet nuo kūrybinio proceso. Kurti kūrybinėje grupėje scenas, tekstą nėra nauja. Tačiau čia matome didesnį ar kone lygiavertį visų spektaklio kūrėjų – režisieriaus, dramaturgo ir aktorių – bendradarbiavimą.
Įdomu tai, kad bendradarbiaujant nebuvo siekiama sukurti vienalytį ir visiškai kokiu nors žanru apibrėžtą tekstą. Žanro požiūriu „Didį blogį“ galime laikyti postdrama, net ne postdraminiu spektakliu, kadangi spektaklio tekstas yra pirminis kitų spektaklio elementų atžvilgiu.
Tačiau tekste žaidžiama su daugeliu teatro žanrų – epiniu, atsiribojimo, dokumentiniu, medialiu, vizualiu, teatro teatre, žiaurumo. Visi šie žanrai pačioje dramoje sumaišomi – toks sprendimas man pasirodė naujas ir originalus. Be to, spektaklyje, be aktualių laikmečio temų, labai daug teatrališkumo. Teatro teatre, aktoriaus žaidybiškumo ir esaties konfliktas, yra ta aktuali tema, kuria šio spektaklio menininkai apskritai kvestionuoja teatro prasmę.
Jurgita Staniškytė: Man atrodo, kad visada, kai teatras polemiškai kalba apie aktualias, „karštas“, konflikto temas, šiuo atveju, apie karą, jis savanoriškai atsiveria nevienareikšmėms nuomonėms. Akivaizdu, kad toks aktualus kalbėjimas visada buvo, yra ir bus probleminis bei susilauks tiek teigiamų, tiek neigiamų vertinimų.
Žvelgiant labai apibendrintai ir schematiškai, menas apie karą gali kalbėti dvejopai: jis gali tapti monumentu – įvykusios tragedijos aukų pagerbimu arba gali provokuoti diskusiją dar prieš atsirandant aukoms. Kitaip tariant, bandyti kalbėtis apie situaciją tam, kad bent iš dalies užbėgtų kraupiems įvykiams už akių. Manyčiau, kad šis spektaklis kaip tik ir yra diskusija prieš atsirandant aukoms. Ir tuo jis yra labai pozityvus ir savalaikis.
Rūta Mažeikienė: Kartu toks diskusinio pobūdžio spektaklis yra ir labai nepatogus. Pastaruoju metu visuomenėje jaučiamos karo grėsmės nuotaikos, todėl nėra paprasta stebėti šios temos aktualizavimą scenoje. Ypač todėl, kad spektaklis parodo, jog niekas negali iš anksto numatyti, kokia būtų jo ar jos asmeninė reakcija ir pozicija karo atveju.
Viena vertus, visi aiškiai suvokia, kad karas yra absoliuti blogybė. Kita vertus, spektaklis kalba ne tik apie karą, o apie blogio visuotinumą, reliatyvumą. Spektaklio metu žiūrovas yra nuolat skatinamas permąstyti savo santykį į tai, kas vaizduojama. Ši pozicija yra keičiama daugybę kartų, o tai ypač trikdo žiūrovą ir neleidžia jam saugiai stebėti spektaklį.
Edgaras Klivis: Spektaklis, kuris bando kalbėti apie šiuolaikines politines problemas, ir negali būti sėkmingas. Tiksliau, jo sėkmę labai sunku pamatuoti. Tai nėra prekė, kuri gali turėti komercinę sėkmės išraišką, arba estetinis produktas, kuriame visi masiškai patirtų katarsį.
Politinio teatro sėkmė pasireiškia tiktai efektu, kurį jis turės kažkada plačiojoje visuomenėje. Todėl politinio meno poveikis yra beveik neapčiuopiamas ir labai sunkiai išmatuojamas. Kitas dalykas – politines aktualijas paliečiantis spektaklis neišvengiamai sukelia įvairias reakcijas. Toks menas nėra neutralus, todėl visada atsiras aršių priešininkų ir kritikų. Bet galbūt tai irgi politinio teatro sėkmės požymis?
Be to, jeigu mes suvoksim spektaklį „Didis blogis“ kaip bandymą kalbėtis (diskutuoti), tai tas pokalbis spektakliu nepasibaigia, jis gamina postproduktus – straipsnius, reakcijas, komentarus. Kaip žinome, po kiekvieno premjerinio spektaklio „Didis blogis“ yra organizuojama diskusija, kuri savotiškai yra irgi postprodukcija. Kyla klausimas, ar mes tas diskusijas įtrauksime į spektaklio sėkmės vertinimą? Be abejo, reikia įtraukti, bet tada irgi galima paklausti – kaip įvertinsime diskusijos, polemikos, komentaro sėkmę?
- Spektaklis yra kaltinamas ir neetiškumu...
R. M. Taip, ir viešojoje erdvėje, ir privačiuose pokalbiuose teko girdėti tokių nuomonių. Bet, mano subjektyvia nuomone, šiame spektaklyje nėra to, dėl ko jis galėtų būti kaltinamas neetiškumu. Jame keliami nepatogūs klausimai, tam tikros situacijos parodomos labai nevienareikšmiškai. Tačiau tai nėra savitikslis ironizavimas ar pašaipa. Tokios priemonės padeda iššaukti žiūrovų reakcijas, provokuoja diskusiją.
Buvo išreikšta ir nuomonė, kad aktoriai gal ne visai teisingai veikia scenoje, vadina tikras emocijas vietoje to, kad iš tiesų jaustų. Sakyčiau, kad spektaklyje pasitelkiama tokia vaidybos maniera, kuomet aktorius gali laisvai keisti vaidmenis ir buvimo scenoje būdus, balansuoti tarp tikro ir netikro santykio, jausmo, veikimo.
Nemanau, kad XXI a. pradžioje tokia vaidybos maniera turėtų trikdyti ar kad galėtume reikalauti, jog aktorių vaidyba atitiktų mūsų, kaip žiūrovų, subjektyvius lūkesčius.
I. P. Režisierius siekė provokuoti ne tik žiūrovą, bet ir pačius aktorius. Nemanau, kad kūrybinė grupė pati sau nebuvo uždavusi klausimų, iki kokios ribos ji gali leistis būti provokuojama ir ką ta provokacija norima pasakyti. Esu tikra, kad kuriant spektaklį nebuvo peržengtos ribos ir buvo tariamasi su aktoriais, kiek jie nori atskleisti savęs kuriamuose vaidmenyse, kiek jie nori žaisti savo įvaizdžio visuomenėje klišėmis.
Man pasirodė, kad, kaip minėjau, kūrėjams buvo svarbu kvestionuoti teatrą kaip mediją. O pagrindinė teatro medijavimo priemonė yra aktorius – žmogus su savo socialiniu bagažu ir įsitikinimais. Koks jo santykis su karu? Su savimi? Su vaidmeniu? Būtent šie iškelti klausimai skatina tolesnes diskusijas tiek apie spektaklį, tiek ir apie teatro vietą šiandien.
J. S. Šį spektaklį ir pačią dramą galėtume apibūdinti kaip dokumentinę fikciją. Tai nėra dokumentinis teatras, o dramaturgo sukurtas meninis tekstas, kuriame atsispiriama nuo atpažįstamų tikrovės faktų ir šokama į vaizduotės erdves, kur jau nebeaišku, kas yra kas, kas nuo ko prasidėjo ir kuo baigėsi.
Manyčiau, kad toks tikrovės ir išsigalvojimo žaismas yra labai aktualus šiuolaikinio postmodernaus hibridinio karo (ar informacinių karų) kontekste, kai pagrindinis ginklas – netikrumo jausmas, specialiai „tirpdomas“ gebėjimas atskirti faktą nuo fikcijos, tikrovę nuo vaizduotės, kai tu jau nebesi tikras, ar tai, ką matai, vyksta iš tikrųjų ar tai tik dar vienas propagandinis „spektaklis“.
Šis netikrumo jausmas kartu sukuria abejingumo tikrovei efektą, kai net žiauriausias vaizdas kelia nebe natūralų gailestį ar empatiją, o kažkokį iškrypusį netikėjimą. Manau, kad „Didis blogis“ šią situaciją labai drąsiai vaizduoja, o kartu bent iš dalies nuo jos ir „vakcinuoja“ – tai nėra malonus jausmas, tačiau reikia priimti spektaklio siūlomas žaidimo taisykles, taip, kaip mes esame priversti priimti šiuolaikinės tikrovės taisykles. Spektaklis tiesiog siūlo mums apie jas pamąstyti.
E. K. Kritikuotas buvo politinio ir etinio korektiškumo trūkumas, ypač scenose kur vaizduojami žmonės, susirinkę gedėti savo žuvusių artimųjų. Aišku, mene korektiškumas yra svarbus, o jei jis pažeidžiamas, tai tam reikia turėti labai gerą priežastį. Tačiau spektaklio autoriai, mano požiūriu, tokią priežastį turi. Ironija, atsiribojimas, dviprasmybės spektaklyje yra nejaukūs, beveik nekorektiški, tačiau kartu leidžia išvengti raminančio dirbtinio humanizmo, peršančio mums visuotinės brolybės ir šeimyniškumo („giliai širdyje visi mes esame tokie patys žmonės“) sentimentus.
Manau, žiūrovas po spektaklio turi išeiti šiek tiek paklaikęs, nes spektaklyje sukuriamas labai tikslus neišsprendžiamumo pojūtis. Žinome, kad labai gilios traumos (kolonializmas, II pasaulinis karas) sukėlė pasaulyje konfliktus, kurie niekada nesibaigs – tai agonistinė, neišsprendžiamo priešiškumo būsena. Spektaklio „Didis blogis“ žiaurumas yra būdas tiesiogiai, betarpiškai paklausti, kaip išmoksime su tuo gyventi?