„Lowlands“ – per trejus metus drauge su bendraminčiais Škotijoje bei Lietuvoje įrašytas debiutinis S.Petreikio albumas sukvietė visus į šventinį pristatymo koncertą „Aukštumos, lygumos, žemumos“. Po jo ašaras tramdančių žiūrovų reakcija buvo vieninga – „Nesitikėjau...Nerealu!“. Simboliška, bet būtent čia apėmė jausmas, kad kaip visų lauktas sniegas, taip ir šis koncertas susirinkusiems pratęsė Kalėdas, o gal veikiau tiesiog kūrė jų dvasią iš čia ir dabar ore atsirandančių garsų.
Saulius Petreikis į Nacionalinės filharmonijos sceną susikvietė net keliasdešimt muzikantų – Vilniaus gospel chorą, chorą „Ave vita“, savo ney fleitos mokytoją Mohammad Rasouli (Iranas), perkusininką Hamidreza Rahbaralam (Iranas), kuoklių virtuozę Laimą Jansonę (Latvija), džiazo vokalistę Nedą Malūnavičiūtę, gitaristą Chris Ruebens (Belgija), kolegą trimitininką Liną Rupšlaukį bei visą savo dešimties muzikantų orkestrą „S.P. Orchestra“, kuriame kartu groja ir brolis, saksofono meistras Donatas Petreikis.
Vakaras prasidėjo kompozicija „Rytas“, kuri labai švelniai iš buitinių sapnų bei nebaigtų reikalų darbe žadino pagaliau kėdėse ir salės kampuose įsitaisiusius žiūrovus. Nors globėjiškai nusiteikusi renginio vedėja Z. Kelmickaitė sakė nenorinti gailėti pagyrų S.Petreikiui ir vis bandė jį pakalbinti, kūrėjas nebuvo nusiteikęs daugžodžiauti. „Armėnija, Kaukazas – tai man yra dudukas“ – tarė jis ir davė ženklą orkestrui pradėti.
Kompozicija keitė kompoziciją, viena šalis kitą, per kūną bėgant muzikos garsų sukeltiems virpuliukams, už kuriuos ypatingai norėtųsi padėkoti Nedai Malūnavičiūtei, kurią žiūrovai gausiais plojimais ant scenos išsikvietė net keletą kartų.
Koncerte apėmusių emocijų negalima nusakyti paprastais žodžiais, bet galima bandyti tai padaryti eilute iš Donaldo Kajoko eilėraščio, kuri puikiai tinka koncertui, pasibaigusiam kūriniu „Malda“: „kažkas pasimeldė, matyt, ir už mane, nes mano siela paryčiui nušvito“. Kad daugiau tokių nušvitimų, tokių koncertų, kuriose gali rast tikrąsias Kalėdas.
