Melomanams prancūzų muzika – neatsiejama nuo akordeono skambesio. Būtent šis instrumentas karaliaus Verkių rūmuose.
Kartu su dainininke Agne Sabulyte ir baleto šokėju Donatu Bakėjumi nuotaikingą programą „Prancūziškas desertas“ čia pristatys ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių žinomas akordeonininkas Tadas Motiečius.
Ar yra kur pasireikšti šio instrumento virtuozui mūsų šalyje? Ar dažnai tenka konkuruoti dėl klausytojų dėmesio su kitais atlikėjais? Apie tai ir apie artimiausius kūrybos projektus Tadas papasakojo „Sostinei“.
– Kas jus įkvėpė traukti muziko keliu? Kodėl pasirinkote akordeoną?
– Kai buvau dešimties, klasės draugas, su kuriuo dainuodavome per muzikos pamokas, pasiūlė mokytis groti akordeonu muzikos mokykloje. Pabandžiau ir susižavėjau šiuo instrumentu nuo pirmos akimirkos.
Grodamas juo jaučiausi taip, lyg būčiau sutikęs artimą sielą. Šis jausmas nepaleidžia iki šiol.
Jau antroje muzikos mokyklos klasėje pradėjau koncertuoti, nuo tada sėkmingai dalyvauju tarptautiniuose konkursuose. Man teko groti Italijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Kinijoje ir daugelyje kitų šalių.
Esu dėkingas likimui, kad atradau tiek daug emocijų, nuotaikų ir spalvų perteikiantį instrumentą.
– Ar paprasta akordeonininkui įsilieti į lietuvišką muzikos rinką?
– Vis rečiau girdžiu nuomonę, kad akordeonininkams nėra kur reikštis Lietuvoje. Mūsų šalyje vyksta nemažai akordeono muzikos festivalių ir koncertų.
Manau, kad klasikinės muzikos mėgėjai jau seniai atrado šį instrumentą ir mums nebeklijuoja užstalės muzikantų etiketės.
Jei norime įsitvirtinti lietuviškoje rinkoje, turime pelnyti klausytojų pasitikėjimą profesionalumu. Tik tai ir gali įtikinti muzikos mėgėjus, kad akordeonas yra toks pat įdomus, lankstus kaip smuikas, fortepijonas ar kiti klasikiniai instrumentai.
– Ko reikia akordeonininkui, kad pavergtų publiką?
– Gražaus instrumento ir garbanų. O kalbant rimtai – ne tik meistriškai valdyti akordeoną, bet ir mokėti perteikti muzikos stilių, kūrinių formą, išraiškingai atlikti frazes, įtaigiai papasakoti klausytojui istoriją muzikos kalba. Jei atlikėjas tai sugeba, o klausytojas trokšta peno savo sielai, tarp jų užsimezga dialogas. Kiekvieno scenos žmogaus svajonė yra šitaip susikalbėti su publika.
– Ar tenka konkuruoti dėl klausytojų dėmesio? Kas yra pagrindiniai jūsų varžovai?
– Nemanau, kad muzikoje reikia konkuruoti. Kiekvienas atlikėjas yra savitas – jis arba įtinka klausytojo skoniui, arba ne. Jei konkuruojama dėl publikos dėmesio, tai panašiau į verslą, o ne į meną.
Pateisinu tik tokią konkurenciją, kuri verčia tobulėti, nėra pagrįsta pykčiu ar pagieža.
Savo kolegų aš nelaikau konkurentais. Mus sieja tas pats tikslas – populiarinti akordeono muziką. O perspektyvių akordeonininkų Lietuvoje išties nemažai.
– Koks jūsų planų, siekių sąrašas kitiems metams?
– Laukia nemažai skirtingų projektų. Anksčiau daug pastangų skirdavau konkursams, daug grodavau solo.
Dabar prioritetai pasikeitė – ieškau naujų spalvų ir saviraiškos krypčių. Norisi dalytis patirtimi su įvairių sferų menininkais – dainininkais, kompozitoriais, šokėjais, teatralais. Tai – kitų metų veiklos gairės.
– Verkių dvare klausytojus vaišinsite „Prancūzišku desertu“. Kuo jis ypatingas?
– Koncerte susijungs teatras, šokis ir muzika. Naujai suskambės dainininkės Agnės Sabulytės atliekamos vokalinės prancūzų miniatiūros, aš kursiu vakaro atmosferą akordeono melodijomis, o baleto šokėjas Donatas Bakėjus – kūno plastika.
Daugeliui žmonių akordeono muzika ne veltui asocijuojasi su Prancūzija. Tačiau mes savaip atversime prancūzišką muziką. Suvieniję pastangas, tikiuosi, sukursime jaukų naujametį spektaklį.
Parengė Berta Banytė
Koncertas „Prancūziškas desertas“ Verkių dvaro rūmuose – gruodžio 31 d. 20 val. Bilietų kaina – 24–30 Eur.
