Šis itin reikšmingas abstrakčiosios muzikos kūrėjas, kuris mirė antradienį Vokietijos mieste Baden Badene, būdamas 90 metų, dažnai mesdavo iššūkį nusistovėjusiai padėčiai, o kartą netgi pasiūlė sudeginti operos rūmus.
Tokiu būdu jis norėjo ne išreikšti nepalankumą operai, o veikiau požiūrį, kad operos vaidinimai tampa pernelyg diletantiški ir pataikaujantys visuomenės paklausai.
„Jis padėjo atverti protus ir širdis naujoms muzikos formoms“, – sakė buvęs Prancūzijos kultūros ministras Jackas Langas (Žakas Langas). – Jis iš tikrųjų išrado unikalią muzikos kalbą.“
Matematika žavėjęsis P.Boulezas sukūrė apie 30 kūrinių, kurių daugelį atlikti itin sudėtinga. Vienas iš jų – kompozicija „Le Marteau Sans Maitre“ („Kūjis be meistro“), kurį sukurti įkvėpė siurrealistinė poezija.
Kelis savo kūrinius jis įvardijo kaip „tęsiamus darbus“, kuriuos retkarčiais perrašydavo naujaip.
„Jis buvo centrinis veikėjas mūsų laikmečio muzikos žengime į priekį – muzikos, kurią ... grotume rytoj“, – sakė Paryžiaus operos direktorius Stephane'as Lissner (Stefanas Lisnė).
P.Boulezas dirigavo kai kuriems prestižiniams orkestrams, tarp jų BBC simfoniniam ir Niujorko filharmonijos, kuriame jis dirbo muzikos direktoriumi 1971-1977 metais.
Pagrindiniai JAV orkestrai trečiadienį surengė koncertų P.Boulezo atminimui.
Alanas Gilbertas, perėmęs iš P.Boulezo muzikos direktoriaus postą Niujorko filharmonijos orkestre, sakė, kad velionis buvo „iškilus ir įtakingas muzikos veikėjas, kurio vadovavimas filharmonijai neabejotinai kėlė inovatyvumo ir išradingumo iššūkį, kuris mus įkvepia iki pat šių dienų“.
P.Boulezo dirigavimo stilius buvo išskirtinis. Jis vengė lazdelės ir mieliau naudojo staigius, aiškius judesius, panašius į eismo reguliuotojo.
S.Lissner sakė, kad P.Boulezas buvo „vienas iš didžiausių XX šimtmečio kompozitorių“, palikęs „pėdsaką savo laikmetyje“.
„JIS MĄSTĖ SAVO ŠIRDIMI“
1925 metų kovo 26-ąją Luaros slėnio miestelyje Monbrizone gimęs P.Boulezas studijavo Paryžiaus muzikos konservatorijoje, kur harmoniją jam dėstė Olivier Messiaenas (Olivjė Mesjanas) – iškilus kompozitorius ir vargonininkas, padaręs įtaką jo ankstyviesiems kūriniams. Jis taip pat mokėsi iš Rene Leibowitzo (Renė Leibovico) kurti dvylikatoniniu XX amžiaus stiliumi.
P.Boulezo aštrūs pareiškimai suteikė papildomą atspalvį jo viešam įvaizdžiui.
1952 metais jis parašė esė „(Arnoldas) Schoenbergas (Arnoldas Šėnbergas) mirė“, kuriame žadėjo pakelti muziką į naują lygį, praėjus metams po to atonaliosios muzikos, netelpančios į klasikinės muzikos rėmus, grando mirties.
„Tai reiškia: liaukitės sieję mano kartą su jo atradimais ir eksperimentais; mes jau esam tai peržengę“, – aiškino Paryžiaus filharmonijos direktorius Laurent'as Bayle'is (Loranas Beilis), P.Boulezo mokinys.
P.Boulezas buvo kviečiamas dirbti į orkestrus nuo Berlyno ir Vienos iki Čikagos ir Klivlendo. Nors jis kritiškai atsiliepė apie šiuolaikinę operą, P.Boulezas 8-o dešimtmečio pabaigoje prisidėjo statant pagarsėjusią Richardo Wagnerio (Richardo Vagnerio) „Nibelungo žiedo“ (Der Ring des Nibelungen) versiją, kurios režisieriumi tapo prancūzas Patrice'as Chereau (Patrisas Šero).
Nusivylęs gana konservatyviu Prancūzijos muzikos pasauliui, jis persikėlė gyventi į Baden Badeną, o vėliau išvyko dirbti į Londoną bei Niujorką.
Tačiau P.Boulezas grįžo 1974 metais, kad sukurtų šiuolaikinės muzikos ansamblį Akustikos ir muzikos bei tyrimų bei koordinavimo institute.
Jis tapo pirmuoju muzikantu, įtrauktu į Prancūzijos Kolegiją – prestižinį švietimo ir mokslo institutą, įkurtą XVI amžiuje.
Ten dirbdamas jis prisidėjo prie kelių didelių muzikos projektų, tokių kaip „Cite de la Musique“ („Muzikos miestas“), atidarytas 1995 metais, o pastaruoju metu – kuriant Paryžiaus filharmoniją, kurios atidaryme praeitais metais negalėjo dalyvauti dėl silpnos sveikatos.
Muzikantai visame pasaulyje dalijosi prisiminimais apie šį unikalų talentą tarp šiuolaikinės muzikos dirigentų ir kompozitorių.
Julianas Lloydas Webberis (Džulianas Loidas Veberis), Britanijos Birmingamo konservatorijos direktorius, savo „Twitter“ žinutėje rašė: „Net jeigu nešvilpautumėt jo opusų duše, jis neabejotinai sujaudindavo ir sukrėsdavo!“
„Jis jautė savo galva ir mąstė savo širdimi“, – pareiškė argentinietis dirigentas ir pianistas Danielis Barenboimas.
