Šis itin reikšmingas abstrakčiosios muzikos kūrėjas, kuris
mirė antradienį Vokietijos mieste Baden Badene, būdamas 90 metų,
dažnai mesdavo iššūkį nusistovėjusiai padėčiai, o kartą netgi
pasiūlė sudeginti operos rūmus.
Tokiu būdu jis norėjo ne išreikšti nepalankumą operai, o
veikiau požiūrį, kad operos vaidinimai tampa pernelyg diletantiški
ir pataikaujantys visuomenės paklausai.
„Jis padėjo atverti protus ir širdis naujoms muzikos
formoms“, – sakė buvęs Prancūzijos kultūros ministras Jackas
Langas (Žakas Langas). – Jis iš tikrųjų išrado unikalią
muzikos kalbą.“
Matematika žavėjęsis P.Boulezas sukūrė apie 30 kūrinių,
kurių daugelį atlikti itin sudėtinga. Vienas iš jų –
kompozicija „Le Marteau Sans Maitre“ („Kūjis be meistro“),
kurį sukurti įkvėpė siurrealistinė poezija.
Kelis savo kūrinius jis įvardijo kaip „tęsiamus darbus“,
kuriuos retkarčiais perrašydavo naujaip.
„Jis buvo centrinis veikėjas mūsų laikmečio muzikos žengime
į priekį – muzikos, kurią ... grotume rytoj“, – sakė
Paryžiaus operos direktorius Stephane'as Lissner (Stefanas Lisnė).
P.Boulezas dirigavo kai kuriems prestižiniams orkestrams, tarp
jų BBC simfoniniam ir Niujorko filharmonijos, kuriame jis dirbo
muzikos direktoriumi 1971-1977 metais.
Pagrindiniai JAV orkestrai trečiadienį surengė koncertų
P.Boulezo atminimui.
Alanas Gilbertas, perėmęs iš P.Boulezo muzikos direktoriaus
postą Niujorko filharmonijos orkestre, sakė, kad velionis buvo
„iškilus ir įtakingas muzikos veikėjas, kurio vadovavimas
filharmonijai neabejotinai kėlė inovatyvumo ir išradingumo
iššūkį, kuris mus įkvepia iki pat šių dienų“.
P.Boulezo dirigavimo stilius buvo išskirtinis. Jis vengė
lazdelės ir mieliau naudojo staigius, aiškius judesius, panašius į
eismo reguliuotojo.
S.Lissner sakė, kad P.Boulezas buvo „vienas iš didžiausių XX
šimtmečio kompozitorių“, palikęs „pėdsaką savo
laikmetyje“.
„JIS MĄSTĖ SAVO ŠIRDIMI“
1925 metų kovo 26-ąją Luaros slėnio miestelyje Monbrizone
gimęs P.Boulezas studijavo Paryžiaus muzikos konservatorijoje, kur
harmoniją jam dėstė Olivier Messiaenas (Olivjė Mesjanas) –
iškilus kompozitorius ir vargonininkas, padaręs įtaką jo
ankstyviesiems kūriniams. Jis taip pat mokėsi iš Rene Leibowitzo
(Renė Leibovico) kurti dvylikatoniniu XX amžiaus stiliumi.
P.Boulezo aštrūs pareiškimai suteikė papildomą atspalvį jo
viešam įvaizdžiui.
1952 metais jis parašė esė „(Arnoldas) Schoenbergas (Arnoldas
Šėnbergas) mirė“, kuriame žadėjo pakelti muziką į naują
lygį, praėjus metams po to atonaliosios muzikos, netelpančios į
klasikinės muzikos rėmus, grando mirties.
„Tai reiškia: liaukitės sieję mano kartą su jo atradimais ir
eksperimentais; mes jau esam tai peržengę“, – aiškino
Paryžiaus filharmonijos direktorius Laurent'as Bayle'is (Loranas
Beilis), P.Boulezo mokinys.
P.Boulezas buvo kviečiamas dirbti į orkestrus nuo Berlyno ir
Vienos iki Čikagos ir Klivlendo. Nors jis kritiškai atsiliepė apie
šiuolaikinę operą, P.Boulezas 8-o dešimtmečio pabaigoje
prisidėjo statant pagarsėjusią Richardo Wagnerio (Richardo
Vagnerio) „Nibelungo žiedo“ (Der Ring des Nibelungen) versiją,
kurios režisieriumi tapo prancūzas Patrice'as Chereau (Patrisas
Šero).
Nusivylęs gana konservatyviu Prancūzijos muzikos pasauliui, jis
persikėlė gyventi į Baden Badeną, o vėliau išvyko dirbti į
Londoną bei Niujorką.
Tačiau P.Boulezas grįžo 1974 metais, kad sukurtų
šiuolaikinės muzikos ansamblį Akustikos ir muzikos bei tyrimų bei
koordinavimo institute.
Jis tapo pirmuoju muzikantu, įtrauktu į Prancūzijos Kolegiją
– prestižinį švietimo ir mokslo institutą, įkurtą XVI
amžiuje.
Ten dirbdamas jis prisidėjo prie kelių didelių muzikos
projektų, tokių kaip „Cite de la Musique“ („Muzikos
miestas“), atidarytas 1995 metais, o pastaruoju metu – kuriant
Paryžiaus filharmoniją, kurios atidaryme praeitais metais negalėjo
dalyvauti dėl silpnos sveikatos.
Muzikantai visame pasaulyje dalijosi prisiminimais apie šį
unikalų talentą tarp šiuolaikinės muzikos dirigentų ir
kompozitorių.
Julianas Lloydas Webberis (Džulianas Loidas Veberis), Britanijos
Birmingamo konservatorijos direktorius, savo „Twitter“ žinutėje
rašė: „Net jeigu nešvilpautumėt jo opusų duše, jis
neabejotinai sujaudindavo ir sukrėsdavo!“
„Jis jautė savo galva ir mąstė savo širdimi“, –
pareiškė argentinietis dirigentas ir pianistas Danielis Barenboimas.