Daugiausia dėmesio spektaklyje visuomet susilaukia netikėta Lenskio interpretacija, kurią nepriekaištingai atliko Edgaras Montvidas. Gera žinia – vienas mylimiausių Lietuvos solistų grįžta į Vilnių ir Kongresų rūmus būtent atlikti šį vaidmenį. Trumpokomis kelnėmis, Šuriko švarku ir akiniais pasipuošęs keistuolis netrukus vėl džiugins publiką. Abejingų nepaliks ir garsioji Lenskio arija, atliekama užsienyje puikia karjera galinčio pasigirti E.Montvido.
Kas šį kartą bus jo porininkas ir sykiu didžiausias priešas – Oneginas? Jei stovite – prisėskite, nes jis – Andrejus Bondarenka. Iš Ukrainos kilęs baritonas šiandien yra viena ryškiausių jaunųjų operos teatro žvaigždžių. Priklausantis prestižinei „Askonas Holt“ agentūrai solistas savo sąraše turi pasižymėjęs ne tik visas pagrindines baritono partijas, bet ir solidų apdainuotų vietų žemėlapį: Zalcburgo festivalis (Austrija), „Carnegie Hall“ (JAV), „Wigmore Hall“ (Didžioji Britanija), „Glyndeborne“ festivalis (Didžioji Britanija), „Colon“ teatras (Argentina), Kelno opera (Vokietija), Sidnėjaus operos teatras (Australija), Permės valstybinė opera ir Marijos operos teatras (Rusija).
Tarp šių dviejų nepakartojamų vyrų galėsime išvysti naująją Olgą – Jurgitą Adamonytę. Vos prieš porą mėnesių sužibėjusi ir publikos simpatijas susižėrusi „Pelėjo ir Melisandos“ premjerose, solistė dar kartą grįš į Lietuvą ir joje pirmą kartą atliks naująją partiją.
„Bohemiečių“ interpretuotame Aleksandro Puškino eilių ir Piotro Čaikovskio muzikos šedevre veiksmas iš XIX a. pradžios perkeltas į praėjusio amžiaus pabaigą – aštuntojo dešimtmečio sovietinių laikų Rusijos provinciją ir devintojo dešimtmečio Niujorko modernų pasaulį.
„Tai – nepaprasto lyriškumo, intymumo ir emocinės gelmės literatūros šedevras. Kai kūrinį pažįsti labai gerai, atsiranda kūrybinė laisvė ir nebijai priimti drąsių sprendimų. Šiam pastatymui man svarbu buvo rasti laikotarpį, kad „Oneginas“ galėtų skambėti aktualiai ir moderniai“, – dar prieš premjerą yra pasakojusi Dalia Ibelhauptaitė.
Ir sprendimas pasiteisino. Dar ilgai po aplodismentų netilo kalbos ir diskusijos apie tai, kokį įtikinamą „komunalkės“ pasaulį sukūrė scenografas Dickas Birdas bei kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, kaip įspūdingai atrodė ne tik choras, bet ir orkestras! Liaupsių negailėjo ir jų dažnai šykštūs kritikai, išskirtinį dėmesį skyrę trečiajam operos veiksmui: “Šuolis iš nykios „komunalkės“ buities į šaltą ir sterilią Niujorko eleganciją trečiame veiksme atėmė žadą net didžiausiems skeptikams. P.Čaikovskio polonezas nuskambėjo tarsi sukurtas šį veiksmą pradėjusiam mados šou! Kongresų rūmų salė pavirto Niujorko šiuolaikinio meno muziejumi, o jos žiūrovai – mados šou dalyviais. Mat šiame spektaklyje Tatjana išteka ne už Rusijos turtuolio, o už Niujorko milijonieriaus ir menų mecenato.“
